elgesys pasikeis. Visų pasikeisdavo.
– Finansais. Pardavimais. Ir kitais panašiais dalykėliais, – atsakė vyras.
– Suprantama.
Mergina nestipriai sučiaupė lūpas ir Tristanas suprato, kad mandagų jo atsakymą apie šeimos verslą ji palaikė nuobodžiu. Toks užsiėmimas labiau tinka nuplikusiam, apkūniam vyrukui, kaip ji ir įsivaizdavo. Ir kas galėtų ją kaltinti? Tačiau jis nenorėjo, kad ši nuostabi mergina laikytų jį nuoboda.
Tristanas pažvelgė į kepinius ant virtuvės stalo ir užuodė nuostabius kvapus, sklindančius iš orkaitės.
– Ir šokoladas. Geriausias pasaulyje šokoladas, – pridūrė jis.
Dabar jos gražios rudos akys suspindo smalsumu. Jis pataikė į dešimtuką.
– Šokoladas? Kalbi apie mano mėgstamiausią gardėsį. Tu iš Šveicarijos?
Tristanas papurtė galvą.
– Belgijos? Prancūzijos? – spėliojo Džema.
– Ne. Mano šalis – Montavija. Maža kunigaikštystė šių valstybių kaimynystėje.
Džema trumpam nutilo ir pakreipė galvą.
– Montavijos šokoladas?
– Girdėjai apie jį? – nustebo Tristanas. Jo šalis daugiausia buvo žinoma dėl finansinių išteklių ir tik nedaugelis buvo ragavę dieviško skonio šokolado ir sūrio.
Džema nusišypsojo parodydama linksmas duobutes abiejuose skruostuose. Jam užgniaužė kvapą. Ši Vakarėlių karalienė – tikra gražuolė.
– Aišku, girdėjau. Montavijos šokoladas nepakartojamas. Čia sunku jo gauti. Atradau jį lankydamasi Europoje. Ragavau tik gabalėlį. Tuo metu keliavau su kuprine ant pečių ir negalėjau išlaidauti. Jis… na, tai aukso vertės šokoladas.
– Sakyčiau, platinos, – Tristanas jautėsi pamalonintas.
– Auksas. Platina. Jis tiesiog nuostabus. Tu šokolado gamintojas?
– Ne. Dirbu su administracine verslo puse, – nedaug ir pamelavo.
– Dėl to esi Sidnėjuje? Ar tam ir rengiamas vakarėlis? Kad pareklamuotum Montavijos šokoladą?
– Taip pat ir dėl to, – Tristanas nenorėjo per daug leistis į kalbas, kad kuo mažiau tektų meluoti.
– Konfidencialūs dalykai, apie kuriuos nelabai gali šnekėti? – Džema supratingai linktelėjo galva.
– Tikrai taip, – vyrui nepatiko meluoti. Išsisukinėti – taip. Meluoti – ne.
– Nesijaudink. Nustebtum sužinojęs, kokias paslaptis tenka saugoti organizuojant renginius. Privalome būti diskretiškos.
Ji palietė smiliumi lūpas ir vyras pastebėjo, kad Džema nemūvi žiedų.
– Bet tikroji mano lankymosi Sidnėjuje priežastis – atostogos, – dabar jau visiškai nuoširdžiai pasakė Tristanas.
– Iš tiesų? Kam norisi pailsėti nuo Montavijos šokolado? Kažin ar kada palikčiau namus, jei gyvenčiau Montavijoje, – plačiai šypsodamasi čiauškėjo Džema. – Juokauju, žinoma. Nors ir labai mėgsti savo darbą, atsikvėpti būtina.
– Sidnėjus nuostabi vieta atostogoms. Mėgaujuosi kiekviena čia praleista minute.
O nuo tada, kai sutiko ją, mėgaujasi netgi dar labiau. Sidnėjuje pilna gražių moterų, tačiau Džema Harper sugebėjo akimirksniu jį pakerėti. Jos nuoširdus, draugiškas elgesys, juokas, atsispindintis akyse, duobutės skruostuose ir tai, kaip ji stengėsi atrodyti kovinga mosuodama tuo mediniu šaukštu. Buvo per graži, kad įbaugintų. Ir vis dėlto, pasak Džeiko, visos trys moterys itin protingos verslo ryklės. Džema jį sudomino.
– Čia geriausia kovo mėnesį, – nutraukė jo mintis Džema. – Australijoje tai rudens pradžia. Vis dar karšta, bet maloniai. Jūra šilta ir puikiai tinka maudynėms. Mokyklose prasideda mokslo metai. Restoranai neperpildyti. Tikiuosi, nenusivilsi nuostabiu mūsų miestu, – ji nusijuokė. – Kalbu kaip iš kelionių brošiūros, tiesa? Bet tau iš tikrųjų pasisekė, kad atvykai čia šiuo metų laiku.
Tristanas manė, kad visiškai atsipalaiduoti jam pakaks vienatvės. Tačiau dabar suprato, kad šio to trūkta – moterų draugijos. Gyvenimas, kurį pasirinko – tikriau, gyvenimas, kuris jam buvo parinktas, – reiškė vienatvę.
– Tau pasisekė, kad gyveni tokiame gražiame mieste prie vandenyno.
– Tiesa. Sidnėjus puikus ir man patinka čia gyventi. Bet esu tikra, kad Montavijoje ne prasčiau. Kai imu galvoti apie jūsų šokoladą, įsivaizduoju snieguotas kalnų viršūnes ir ežerus. Ar esu teisi?
– Taip, – Tristanui knietėjo daugiau papasakoti apie gimtinę, bet pabijojo įstrigti melo spąstuose. Jo patirtis gyvenant Montavijoje gerokai skyrėsi nuo to, ką ten mato turistai.
– Vadinasi, atspėjau. Prisipažįstu, kad apie tavo šalį nežinau nieko, išskyrus šokoladą.
– Daugelis žmonių už Europos ribų jos apskritai nežino, – Tristanas patraukė pečiais.
Bet tai jam nė kiek netrukdė, ypač norint ramiai pailsėti. Čia, Sidnėjuje, per pusę pasaulio nuo namų, jo dar niekas nepažino. Taip galėtų būti ir toliau.
– Bet galbūt padedami savo šokolado tapsime žinomi ir Australijoje.
– Galbūt po šios kelionės taip ir bus. Manau, kad…
Džema nutilo vidury sakinio ir susiraukė. Tristanas kone matė, kaip jos galvoje sukasi sraigteliai.
– Jūsų priėmimo valgiaraštis… Turime pakeisti desertą, kad pareklamuotume Montavijos šokoladą. Gerai, kad dar yra laiko. Tučtuojau to imsiuosi, – ji užsidengė burną delnu. – Ir vėl skubu. Žinoma, tik jei tu pritarsi.
– Be abejonės, pritarsiu. Tai puiki mintis. Pats turėjau apie tai pagalvoti, – tiesiog valgiaraščių sudarymas jam buvo visai nauja patirtis.
– Puiku. Tuoj sugalvosiu keletą nuostabių šokoladinių desertų ir pagaminsiu tau paragauti.
Tristanas jau ruošėsi sakyti, kad Džema nesivargintų, bet susilaikė. Jis nori vėl ją pamatyti.
– Būtų puiku, – trumpai tarė.
– Eliza turėtų tuoj pasirodyti, eismo spūstis negali būti tokia didelė. Palydėsiu tave į mūsų laukiamąjį. Jis nedidelis, bet ten daug patogiau, nei stoviniuoti čia.
– Man ir čia labai patogu, – mintis, kad reikės būti kitame kambaryje, Tristanui visai nepatiko. – Man jauku tavo virtuvėje. – Nors aplink tik nerūdijantis plienas ir dideli pramoniniai įtaisai, viskas atrodė pripildyta moteriškos šilumos ir svetingumo.
Džemos akys išsiplėtė. Jos buvo neįprasto rudo atspalvio – kaip cinamonas – ir švytėjo šypsantis.
