– šūktelėjo Džema. – Kokteilių vakarėlis Parkview viešbutyje penktadienio vakarą. – Šiandien pirmadienis ir viskas vyksta pagal planą.
– Teisingai.
– Kaip jau sakiau, rūpinuosi maistu. Šiam vakarėliui pasitelkėme į pagalbą puikią viešbučio virėjų komandą. Kartu aptarėme valgiaraštį. Esu tikra, kad būsi patenkintas.
– Man atrodo, kad viskuo puikiai pasirūpinote. Tikiu, kad esu gerose rankose.
Viskas stojo į vietas. Tristanas Marko buvo jų paslaptingasis klientas. Paslaptingasis, nes vakarėlis buvo organizuojamas telefonu ir elektroniniu paštu žmogaus, kurio kredito istorijos nesugebėjo patikrinti net Eliza. Klientas viską užglaistė sumokėdamas dosnų avansą. Nemenką sumą nereikalaujančiam papildomų išlaidų vakarėliui aukščiausios klasės viešbutyje. Džema, Eliza ir Endė praleido daug laiko svarstydamos, koks yra jų klientas.
– Pasirinkęs mūsų įmonę, patekai į pačias geriausias rankas, – patikino jį Džema.
– Mes jau kalbėjomės? – vyras primerkė mėlynas akis. – Esu tikras, kad tavo balsą prisiminčiau.
O ji tikrai prisimintų jo.
– Mūsų verslo direktorė yra Eliza, – Džema papurtė galvą. – Ji dažniausiai ir bendrauja su klientais dėl užsakymų. Tu nesi toks… – mergina staiga užsidengė burną delnu. Užsičiaupk, Džema.
– Nesu koks? – klausimas nuskambėjo kiek pašaipiai.
– Ne toks, kokio tikėjomės, – Džema nutilo ir pažvelgė į tobulai išblizgintus itališkus Tristano batus.
– O ko jūs tikėjotės?
Džema atsiduso ir pažiūrėjo jam į akis. Nenutuokė, kaip išsisukti iš padėties. Prieš leptelint ką nors nederamo reikia pagalvoti. Būtent dėl to Džema ir rūpinosi maistu, Eliza ir Endė dirbo su klientais.
– Na, tikėjomės vyresnio žmogaus. Ne tokio aukšto. Apkūnaus. Gal netgi… nuplikusio. Su riestais juodais ūsais. Galbūt… galbūt panašaus į Erkiulį Puaro. Na, žinai… tą seklį iš Agatos Kristi romanų.
Kažko ne tokio pribloškiamai patrauklaus.
Ačiū dievui, jis nusijuokė.
– Ar nusivylei? – Tristanas stovėjo išskėtęs rankas, tarsi tikėtųsi Džemos įvertinimo.
Nuo skvarbaus vyro žvilgsnio merginai pritrūko oro. Ją atkakliai traukė gėrėtis jo aukštu, puikiai treniruotu kūnu, lygiu, gražiu veidu su neįtikėtinai nuostabiomis mėlynomis akimis, putliomis, jausmingomis lūpomis – viršutinė buvo šiek tiek siauresnė nei apatinė – ir trumpai kirptais šviesiai rudais plaukais, priekyje besisukančiais į verpetą.
– Tikrai ne, – vos išspaudė porą žodžių. Nusivylusi buvo tikrai ne tas žodis, kuris šiuo metu sukosi jos galvoje.
– Džiugu tai girdėti, – labai rimtai, neatitraukdamas nuo merginos akių tarė Tristanas. – Jūs manęs nepažinojote, bet aš labai gerai žinojau, ko galiu tikėtis iš Vakarėlių karalienių.
– T… tikrai?
– Vakarėlių karalienes man rekomendavo draugas Džeikas Marlou. Jis minėjo, kad visos trys partnerės gražios, talentingos ir labai protingos.
– Jis… taip sakė? – regis, Džema prarado kalbos dovaną.
Milijardierius Džeikas Marlou – Endės vyro Dominyko draugas. Jis buvo vyriausiuoju pabroliu per jų vestuves prieš dvejus metus. Kas galėjo žinoti, kad taip jomis susižavėjo?
– Remdamasis šiuo susitikimu galiu pasakyti, kad Džeikas manęs neapgavo.
Oficialus tonas ir žavinga vyro šypsena suteikė komplimentui nuoširdumo, nors kitokiomis aplinkybėmis jis galėjo skambėti pigiai. Rodos, Tristanas netgi vos nusilenkė kalbėdamas?
– Ačiū, – tiek Džemai pavyko ištarti. Mergina nenoromis išraudo.
– Džeikas labai palankiai atsiliepė apie jūsų verslą. Minėjo, kad Sidnėjuje nėra geresnės renginių organizavimo įmonės.
– Labai miela iš jo pusės. Visada malonu girdėti puikius atsiliepimus apie mūsų darbą.
– Aš ir nesikreipiau kitur, – Tristano veidą vėl nušvietė žavinga šypsena.
– Oho! Turiu omeny… tai puiku. Aš… mes pamalonintos. Nenuvilsime tavęs, pažadu. Viešbutis puikiai tinka tokiam priėmimui. Iš jo atsiveria vaizdas į Heide parką, viešbutis aukštos klasės, elegantiškas ir gali pasigirti nepriekaištingu aptarnavimu. Dar niekur nesu mačiusi tiek marmuro ir prabangos, – Džema žinojo, kad kalba per greitai, bet negalėjo užsičiaupti.
– Taip. Tai buvo pirmas dalykas, kurį apžiūrėjau vos atvykęs į Sidnėjų. Puikiai išrinkote vietą, – Tristanas kiek patylėjo ir dėstė toliau: – Pats būčiau rinkęsis kuklesnę vietą, bet tokias sąlygas diktuoja protokolas.
– Šeimos verslo protokolas? – nelabai suprasdama apie ką jis kalba paklausė Džema.
– Taip. Turiu laikytis šeimos tradicijų ir vertybių netgi būdamas svečioje šalyje.
– Tu nevietinis? – dar vienas dėlionės kibukas. Skambinta buvo iš Kvinslando, Naujojo Pietų Velso valstijos šalies šiaurėje. Džema tik dabar suvokė, kad Džeikas Marlou gyvena kaip tik ten.
– Taip.
Džema vis tiek negalėjo nustatyti, su kokiu dar akcentu kalba vyras, ir tai ją erzino. Ji studijavo prancūzų, vokiečių ir italų kalbas – nors ir žinojo, kad neturės daug progų jomis pasinaudoti – ir gerai atpažindavo akcentus.
– Kokiu verslu užsiima tavo šeima?
Dar vienas dalykas, dėl kurio Vakarėlių karalienės ginčijosi aptarinėdamos paslaptingąjį klientą. Ir jis vis dar yra paslaptis.
Tristanas stovėjo suglumintas mielos raudonplaukės šviesiai rožinėmis pirštinėmis, tarsi ginklu mosikuojančios mediniu šaukštu. Jam reikėjo apgalvoti atsakymą ir kartu stengtis nesiblaškyti žvelgiant į ant dešinio skruosto baltuojantį miltų ruožą, besidriekiantį iki pat gražių, putlių lūpų. Kalbėdamasis turėjo tvardytis, kad nepasilenktų ir nenuvalytų merginai skruosto.
Ar pasakyti jai tiesą? O gal išsisukti nuo tiesaus atsakymo? Tristanas čia jau keturios dienos ir dar niekas jo nepažino…
Aplankyti Australiją buvo vienas sąrašo, kuriame sužymėta, ką privalo padaryti iki savo trisdešimtojo gimtadienio, punktų. Paskui turės grįžti namo ir imtis vadovauti šeimos verslui. Šiek tiek laiko praleido Kvinslande su Džeiku. Bet pastarąsias dienas Sidnėjuje mėgavosi būdamas tiesiog Tristanu. Jokių lūkesčių. Jokių pasiaiškinimų. Tiesiog beveik trisdešimtmetis vaikinas, nepriklausomas ir besidžiaugiantis kiekviena akimirka. Jam tai nepatirtas jausmas. Netgi kai studijavo Anglijoje, moksladraugiai greitai atskleidė jo tapatybę.
