gerai, o kaip tu? Mąsčiau apie tą nuotraukų rinkinį, kurį norėjai išleisti. Aha. Tai puikus pasiūlymas, bet pirmiausia man reikia nemažai nuveikti. Peržvelgti archyvinius įrašus tinklaraštyje, panagrinėti senas nuotraukas, – Geilas stabtelėjo, kol Brenda atsakė. Ji kalbėjo gana ilgai, Viltė nesugebėjo nuklausyti žodžių.
Ji patrypčiojo nuo kojos ant kojos apgailestaudama, kad tokiame karštyje pasirinko aukštakulnius su gausybe raištelių. Gailėjosi ir dėl to, kad neturi tarsi katės aštrios klausos. Šis darbas yra jos proga sužibėti. Gal pagaliau ji nebebus ištikima, tyli Kito Buchanano asistentė ir taps žmogumi, turinčiu tikras karjeros galimybes. Jei Geilas Okonoras atims iš jos šią progą, ji pritrenks jį vienu iš paveikslų…
– Taip jau nutiko, – sklandžiai tęsė Geilas, – kad šalia manęs stovi tavo asistentė. Taip, ji miela. Žavus akcentas, – Geilas mirktelėjo Viltei, ši dar kiečiau suspaudė lūpas. – Būtų šaunu, jei porai savaičių man ją paskolintum. Padėtų archyvuoti, aprašyti nuotraukas, gal net pradėtų rengti pirminę knygos versiją. Taip. Žinoma. Tu tikra lėlytė, Brenda. Ačiū.
Kas tokia? Viltė buvo įsitikinusi, kad dar niekas, pavadinęs Brendą Masterson lėlyte, neliko gyvas. Geilas spustelėjo telefono mygtuką užbaigdamas pokalbį ir nusišypsojo Viltei.
– Puikios naujienos. Porą savaičių būsi mano.
Bus kas? Tegu jis svajoja toliau. Kai tik ji sugalvos pasipiktinimą tinkamai išreiškiančius žodžius, tuoj pat pastatys jį į vietą. Tik pirmiausia reikia atsiliepti įkyriai vibruojančiu telefonu. Viltė išsitraukė iš kišenės telefoną ir pikti žodžiai staiga išgaravo iš galvos. Ekrane mirksėjo Brendos vardas. Nereikėjo būti aiškiarege, kad nuspėtum, ką ji pasakys. Viltė metė deginantį žvilgsnį Geilo link, žadėdama, kad pokalbis dar nebaigtas. Atsiliepus į skambutį iš nerimo suspaudė skrandį.
– Brenda, labas. Atleisk, kad vėluoju, aš jau pakeliui, – velniava, kodėl ji taip pasakė? Prieš persikraustydama į Niujorką Viltė nesuprato, kaip dažnai dėl visko atsiprašinėja. Čia žmonės negaišo laiko mandagioms frazėms net kai užimdavo tavo vietą ar braudavosi pro šalį. Kas kartą ištarusi kokią mandagybę Viltė pajusdavo, kaip smunka darbdavės akyse.
– Tik taip nesielk. Lik, kur esi. Nežinojau, kad pažįsti Geilą Okonorą, – ar tikrai darbdavės balse skamba pasigėrėjimo gaidelės? Nuostabu, pradirbusi tris mėnesius Viltė pagaliau užsitarnavo darbdavės dėmesį. Tačiau ne didžiulėmis pastangomis, iniciatyva ar talentu, o dėl šįryt sutikto vyriškio.
– Mano sesuo susižadėjo su jo įbroliu. Buvusiu įbroliu, – Viltė negalėjo ramiai apie tai kalbėtis jo draugijoje. Tik ne tada, kai Geilas stovi netoliese pasirėmęs į sieną, sunėręs ant krūtinės rankas ir dailiame veidelyje nutaisęs išraišką: pričiupau. Viltė pralėkė pro šalį ir nuskubėjo prie kitame kambario kampe matytų durų. Ką gali žinoti, gal jos veda į kankinimų kambarį, bet verta surizikuoti. Pasirodo, durys vedė į gana šaunią virtuvę. Neįprasta tai matyti mieste, kuriame, atrodė, niekas neturi įsirengęs erdvės maistui ruošti. Viltei nelabai patiko nerūdijančio plieno paviršiai ir gąsdinantys įrenginiai, kuriais nežinia kaip naudotis ir net neaišku, kam jie skirti. Tik reikėjo pripažinti, kad virtuvė tikrai įspūdinga. Ir itin švari. Gal šis kambarys tik bylojo apie buto šeimininko statusą ir nebuvo dažnai naudojamas?
Viltė tvirtai užšovė duris sau už nugaros.
– Negaliu girtis pažįstanti Geilą Okonorą. Pirmą kartą su juo susitikau tik šiandien, kad aptarčiau vestuvių planus.
– Matyti, kad padarei jam įspūdį. Taip ir toliau. Prašau kitas dvi savaites dirbti su juo. Noriu, kad reguliariai praneštum apie pažangą. Jis turi likti tavimi patenkintas. Jei tau pavyks, pažadu, kad svarbūs žmonės sužinos, kokia gera buvai darbuotoja, Vilte. Nenustebčiau, jei baigusi mainų programą galėtum rinktis iš daugybės darbo pasiūlymų čia ar grįžusi į Londoną. Turbūt jau girdėjai, kad Kitas Buchananas išėjo iš darbo Londono biure ir pasiėmė mano asistentę. Jei norėsi, gal galėsime suderinti galimybę tau pasilikti čia…
Viltei užgniaužė kvapą. Jis liktų patenkintas? Ar Brenda žinojo, ką tai reiškia Viltei? Ar ji užsimena, kad dabar į jos pareigas įeina ir pozuoti nuogai? Viltė neabejojo, kad darbo sutartyje tokio punkto nebuvo. Turbūt jis priskiriamas „kitų reikalų“ sričiai.
Brenda paminėjo Viltei susirūpinimą keliančius klausimus, apie kuriuos ji stengėsi negalvoti. Londone ji dirbo tikrai talentingo, bet dažnai erzinančio Kito Buchanano asmenine asistente. Tačiau per mažiau nei tris mėnesius jis įsimylėjo Medison Karter – Viltės darbų mainų programos porininkę, kurios mažyčiame, bet patogiame butuke Aukštutiniame Istsaide Viltė dabar ir gyveno. Tai viską pakeitė. Viltė nesitikėjo, kad jausis tokia sutrikusi išgirdusi šias naujienas. Ji sielvartavo. Negalima sakyti, kad pavydėjo. Juk nebuvo įsimylėjusi Kito. Negalima sakyti nė kad buvo jį įsižiūrėjusi, nors Kito škotiškas akcentas tikrai šaunus, jis pats gražus – panašus į išsiblaškiusį profesorių. Svarbiausia, kad jis buvo vienintelis vienišas vyras iki trisdešimties, su kuriuo ji leido laiką. Kito atsistatydinimas reiškė, kad po trijų mėnesių jai teks grįžti dirbti naujam vadovui. Galbūt į kitas, ne tokias reikšmingas pareigas.
Viltė jau seniai svajojo apie archeologiją. Po tėvų mirties pamiršo tas svajones ir išstūmė iš galvos bet kokias mintis apie universitetą. Pradėjo dirbti jaunesniąja darbuotoja advokatų kontoroje. Biuras buvo netoli namų Stouk Niuivingtono rajone. Prieš trejus metus perėjus dirbti į DL Media Kitas greitai įžvelgė jos galimybes ir užtikrino, kad ji turėtų progą pasimokyti redaktorės darbo subtilybių ir įgytų patirties organizuodama renginius. Jokių garantijų, kad ir naujasis viršininkas mąstys panašiai. Tačiau jei Brenda teigiamai atsilieps apie jos darbą, kas žino, kokios galimybės atsivers? Viltė giliai įkvėpė ir stengėsi mąstyti blaiviai.
– Kodėl Geilui prireikė asistentės iš DL Media? – paklausė ji. – Ir kodėl ja turiu būti aš? – mintyse pridūrė.
– Geilas Okonoras planuoja leisti savo fotografijų ir tinklaraštyje publikuotų nuotraukų, kurios ir pelnė jam šlovę, rinkinį. Noriu būti tikra, kad jį leis bendradarbiaudamas su DL Media. Jau beveik metus kalbinu jį ir jo atstovą, bet nieko nepešiau. Sakoma, kad jo archyve galima rasti neįtikėtinų vaizdų. Tokių, kurie užtikrintų įtakingų asmenų karjeros žlugimą, nutrauktų santuokas, – Brendos balse skambėjo ilgesys. – Jau užuodžiu, kad pardavimo rezultatai bus puikūs. Tai gali būti reikšmingas įvykis, Vilte, o tu su juo būsi susijusi nuo pat pradžių. Noriu, kad parūpintum man jo nuotraukų ir jų aprašymų. Padėk Geilui įvesti tvarką archyve ir sužavėk jį taip, kad galiausiai padėtų parašą ant punktyrinės linijos mūsų siūlomoje sutartyje su didžiuliu jam siūlomu atlygiu. Užtruk, kiek tik reikės, daryk, ką privalėsi. Žūtbūt gauk man tą parašą. Jau įkišai koją į tarpdurį. Jis paprašė būtent tavo pagalbos, o tavo sesuo teka už jam artimo asmens. Žmonės daug ką paaukotų už tokius ryšius. Panaudok juos. Jei pasiseks, tavęs tikrai lauks paaukštinimas ir šviesi ateitis čia, DL Media…
Viltei nereikėjo klausti, kas nutiktų, jei jai nepavyktų. Ar jei ji atsisakytų. Tektų užsitraukus gėdą lėkti atgal į Londoną ir iki gyvenimo pabaigos virti kavą, protokoluoti susirinkimus, perspausdinti sutarčių juodraščius. Jei pasisektų. O jei sutiks, gaus galimybę pelnyti šaunų paaukštinimą. Be to, jai nereikėtų sėdėti biure stebimai Brendos. Liktų laiko organizuoti Fetės vestuves. Prakeiktasis Geilas Okonoras. Padėtis su vienintele galima išeitimi.
– Gerai, –
