durys ir išėjo Viltė. Išraudusi, bet ryžtingu žvilgsniu.
– Turbūt manaisi esantis gudrus, – piktinosi ji. – Žinoma, kai kurie pavadintų tokį elgesį šantažu…
– Ką pavadintų šantažu? Tavo viršininkė nori mano nuotraukų, o man reikia pagalbos jas tvarkant. Manau, sandoris sąžiningas, – su šypsena kalbėjo Geilas. – Turėtum man padėkoti. Aš ne toks griežtas kaip Brenda. Čia būdama gal net suorganizuosi vestuves. Tiesą sakant, gali šiandien pasiimti laisvadienį ir pradėti darbus. Laikykime tai mano dovana laimingajai porai.
– Ar iš tiesų turi darbų archyvą, ar tai buvo tik pretekstas mane čia įkalinti?
Geilas sustingo. Jis buvo pratęs, kad visi aplinkiniai žino, kas jis toks. Panieka atvirose merginos akyse jį pribloškė. Sugrąžino į dienas prieš pradedant kurti tinklaraštį „Demaskuosime“. Į laiką, kai jis buvo tuščia vieta.
– Štai kaip. Manai, kad tai tik gudrus planas priversti tave pozuoti? Sugrįžk į realybę, princese. Gal ir paprašiau pozuoti, bet tikrai nemaldausiu ir juo labiau neversiu. Visos šios moterys, – Geilas linktelėjo į savo piešinius, – dirbo mielu noru.
Viltė suraukė kaktą.
– Kodėl tada klausei Brendos, ar galiu dirbti pas tave?
– Nes, šiaip ar taip, planavau sutikti su jos pasiūlymu, o dabar neteks ieškoti asistentės. Man nesvarbu, kaip planuosi savo laiką, svarbu, kad sutvarkytum archyvą. Vadinasi, bet kada galėsi išeiti apžiūrėti vestuvių vietos, paragauti torto ar dar kur tik tau prireiks. Neketinu versti pozuoti. Niekas tavęs čia nelaiko per prievartą, Auksaplauke, tad neieškok kopėčių pabėgti. Gali išeiti kada panorėjusi.
Viltė vis dar susiraukusi nužvelgė kušetę.
– Atleisk, tik pamaniau… Sakei, kad nepadėsi organizuoti vestuvių, o tada viskas taip netikėtai pasisuko.
– Aš ir nepadedu. Duodu laiko, bet tik tiek iš manęs sulauksi. Turiu susirasti modelį ir nutapyti paveikslą, suorganizuoti parodą, paaiškinti archyvavimo tvarką ir prižiūrėti tavo darbą. Vestuvės – tavo bėda, ne mano. Nebent apsigalvotum dėl paveikslo. Tada ištesėsiu žodį ir tau padėsiu. Kaip sakiau, tai priklauso nuo tavęs. Pozuoti nėra tavo pareiga. Manęs nedomina nenoromis dirbantis modelis.
Viltė giliai įkvėpė, jos žvilgsnis apsiniaukė, o kakta vis dar buvo suraukta dėl gilių apmąstymų. Greitai ji apsispręs. Geilas nežinojo, ar ji nutars pakeisti sprendimą ir pozuoti, ar pasiųs jį po velnių ir pabėgs.
Nenuspėjamas elgesys intrigavo.
– Jei sutiksiu… – Viltė stabtelėjo. Žvilgsnis vėl buvo susirūpinęs.
Geilas turėtų džiūgauti. Jis jau matė, kad beveik nugalėjo. Tačiau Viltė Makenzė nebuvo panaši į įprastinius modelius. Visos anksčiau tapytos merginos nekantravo, kol jis teptuku atskleis jų istorijas. Viltė buvo paslaptinga ir uždara.
– Prieš su kuo nors sutikdama, turi suprasti, kur tiksliai veliesi.
– Aš guliu, o tu mane tapai. Tiesa? – jos žodžiai nuskambėjo karingai, bet akys buvo kupinos išgąsčio.
– Nelengva būti gyvu modeliu. Tam reikia gebėjimų. Turi ta pačia poza išbūti kelias valandas. Nesiskųsti, kad šalta, ką nors niežti ar kad išalkai.
– Gerai.
– Visų merginų prašiau pasipuošti papuošalais, kurie joms ką nors reiškė. Priminė asmeniškus išgyvenimus, – Geilas mostelėjo į vieną kūrinį. – Šios merginos, Anos, plaukuose segtukai, kuriuos ji segėjo vestuvių dieną. Ši ledi, Amina, pasipuošusi auksiniu pakabučiu ir apyranke, kuriuos tėvai padovanojo jai išvykstant į Ameriką.
– Ir jos turėjo būti nuogos. Turiu omenyje, aš turėčiau būti nuoga. Visiškai. Turbūt negalėčiau vietoj papuošalų pasirinkti šalikėlio ar ko nors panašaus. Tiesiog…
– Atleisk, – jis nuoširdžiai apgailestavo. Net labiausiai patyrusiems modeliams buvo sunku išgulėti visiškai apsinuoginus. Nors jos entuziastingai įsiliejo į šį projektą, pozuoti vis tiek buvo sunku. Sutrikimą merginos maskavo įvairiai: juokeliais, viliodamos menininką, atsiribodamos nuo aplinkos.
– Viskas gerai.
Neatrodė gerai. Viltė spaudė rankas, stengdamasi nuslėpti jų drebulį.
– Turbūt paskutinis punktas pats svarbiausias. Pozuodama turėtum mąstyti apie seksą. Ką jis tau reiškia – ir gero, ir blogo. Turi apie tai galvoti visą laiką, kol tave tapysiu. Žinau, kad tai keistas prašymas, bet tokia šių kūrinių tema. Šios mintys turi atsispindėti akyse, veide. Jei tik padės, galiu paleisti bet kokią tavo norimą muziką, garso knygą, meditacinį įrašą. Bet ką, ko reikia, kad jaustumeisi patogiai.
Keista. Jis jau ne kartą pasakojo tą patį, bet dar niekada nesijautė toks palaidūnas. Visos merginos iki šiol puikiai žinojo, kodėl čia atėjo, pačios pasisiūlė. Tai tebuvo darbas, nieko asmeniško.
Šįkart viskas atrodė kitaip, nors jis ir nesuprato, kodėl.
– Galvoti apie seksą?
– Ar tai sukels sunkumų?
– Galbūt, – Viltė dar skaisčiau išraudo. Skruostai jau buvo panašios į kušetę spalvos. – Supranti, aš iš tiesų… Aš ne… Man neteko… Noriu pasakyti, kad… – ji sunkiai nurijo seiles. – Aš dar nekalta. Tad nemanau, kad sugebėsiu čia gulėti ir mąstyti apie tai, ko neišmanau. Kaip tau atrodo?
3
– Ačiū. Ne, suprantu. Žinoma. Ačiū, – Viltė baigė telefono pokalbį ir vos atsilaikė pagundai sviesti jį pro langą, kad išsitaškytų į smulkiausius gabalėlius. Dar vienas viešbutis, kurį teks išbraukti iš galimų sąrašo. Tris valandas skambinėjo ir rašinėjo laiškus, o vis dar nieko nesutarė.
Viltė nužvelgė darbų sąrašą, kurį sudarė iškart įžengusi pro namų duris. Tada viskas atrodė taip paprasta.
1. Išrinkti suknelę.
2. Išrinkti gėles.
3. Ceremonija. Kur????
4. Perskaityti šešis milijonus Brendos laiškų.
5. Įrodyti Geilui Okonorui, kad esu kompetentinga, profesionali, o ne visiškai beviltiška…
Viltė vos netrinktelėjo galva į grūdinto plieno turėklus, į kuriuos rėmėsi. Gal ji ir išplėšė iš klastingojo Geilo Okonoro vieną dieną vestuvėms planuoti, bet kur tai nuvedė? Visose vietose, kurias ji laikė tinkamomis vestuvėms rengti, iš jos tik nusijuokė ar net pasipiktino dėl jos klausimo.
– Vestuvėms? Po dviejų savaičių? Ponia, čia ne Las Vegasas. Siūlau pabandyti santuokų rūmus.
O suknelė… Galima pamanyti, kad ji prašė nuausti audinį aukso siūlais, o ne parduoti vieną baltą S dydžio suknelę.
Žinoma, ji galėtų
