– Mes visada puikiai praleisdavome laiką.
Apsaugos darbuotojas linktelėjo per petį:
– Trečios durys iš kairės.
Ir viskas? Iš palengvėjimo Samer norėjosi apsiverkti, bet ji nusišypsojo ir padėkojo. Pamanė, kad prie tokio lengvo žavingos rudaplaukės gražuolės gyvenimo galėtų priprasti: jautėsi išsilaisvinusi ir beveik nutrūktgalvė. Sustojusi prieš Ziko duris, įkvėpė, kad nusiramintų, ir pasibeldė.
– Užeik, – pakvietė vyriškas balsas.
Pasukusi rankeną, Samer įžengė į blausiai apšviestą kambarį. Iš gilumos merginą pasiekė dainininko žodžiai.
– Laukiau tavęs.
Tas balsas persmelkė ją tarsi svaigus gurkšnis vyno. Gilus, seksualus, sodrus, iš arti jis dar labiau jaudino nei scenoje.
Nuo stalelio netoliese pakėlęs mobilųjį telefoną, vaikinas paspaudė keletą mygtukų, bet vis dar stovėjo nugara į Samer:
– Po dešimties minučių, Marti, galėsim vykti į viešbutį. Gerai?
Vaikinais vilkėjo tais pačiais juodais džinsais ir marškinėliais kaip scenoje. Džinsinis audinys išryškino dailius klubus, medvilnė aptempė raumeningą nugarą ir pečius. Samer kostelėjo.
– Čia ne Martis.
Zikas staigiai atsigręžė ir įsistebeilijo į merginą.
Jo veidas buvo įspūdingas. Gražus, taip. Prikaustantis žvilgsnį. Ir tos akys. Viešpatie, kokios akys! Mėlynos ir neįžvelgiamos kaip okeanas. Jei ne akys, Samer būtų pasakiusi, kad veido bruožai šiurkštoki, tačiau, nors spaudos atstovai Ziką vadino paniurėliu, jo žvilgsnis buvo švelnus.
Merginos mintys susijaukė, tačiau jai pasirodė, kad Zakas sustingęs. Ar čia vaizduotės žaismas, ar jis neteko žado kaip ir ji?
– Taip, – lėtai nutęsė Zikas, – matau, kad tu tikrai ne Martis. Tad kas gi tu?
ANTRAS SKYRIUS
Mintyse Zikas vėl išgirdo melodiją. Ta pati daina skambėdavo mintyse kaskart, susapnavus ją. Pabudus garsai dar viliojamai aidėdavo jo atminties kertelėse, bet išsisklaidydavo, nespėjus įsiminti ir užrašyti.
Šį kartą buvo kitaip. Melodija skambėjo žymiai aiškiau, tarsi ją būtų skleidusi mergina priešais, kuri net atrodė taip pat, kaip ta, iš nuotraukos, – jo svajonių moteris: liekna, gundanti, pečius apkritusiais vilnijančiais kaštoniniais plaukais, tiesa, atspalviu ar dviem šviesesniais. O tas nuostabias žalias akis jis atpažintų bet kur…
Didžiausias skirtumas, žinoma, tai, kad moteris nuotraukoje, kažkada pirktoje iš gatvės prekeivio, vilkėjo graikų deivės drabužį, o ši tikrai yra iš dvidešimt pirmojo amžiaus, be to, dar ir roko gerbėja. Vaikinas nežinojo, kas ir kodėl pozavo fotografui, bet palei matinį rėmelį buvo įrašyta ranka: Žaidžianti Dafnė.
Ziko širdyje virptelėjo – tarsi atpažintų… Įsitempė raumenys. Kad ir ką ta moteris turi, ji jį traukia. Staiga įsivaizdavo, kad jos plaukai išsidraiko ant lovos, o ji, prisislinkdama arčiau, apsiveja jo kūną. Ziką išpylė karštis, ir, bandydamas susitvardyti, vaikinas šiurkščiai perklausė:
– Neatsakei į klausimą. Kuo tu vardu?
Merginos žvilgsnis kažkur nuklydo ir vėl grįžo.
– K… Keitlin.
Zikas net nepastebėjo, kad laukdamas laikė užgniaužęs kvapą. Išgirdęs atsakymą iš palengvėjimo atsiduso. Taigi vis dėlto ji ne Dafnė. Tačiau nesusilaikė nepaklausęs:
– Gal esi dirbusi pozuotoja?
– Ne, – sutriko ji.
– Turėtum apie tai pamąstyti, – tarė jis, dabar jau tikras, kad ji tikrai ne Dafnė.
Ji žaismingai kilstelėjo antakius.
– Tikrai taip manai?
– Tikrai, – nusišypsojęs tingia išmanančia šypsena tarė vaikinas prisiartindamas. – Veidas, figūra… Ir tokios neįprastos akys – užburiančios…
Jis dažnai sukdavo galvą, ar tos blyškiai žalsvos moters akys nuotraukoje tikros, ar tik apšvietimo ar kompiuterinės technikos triukas.
– Tą patį galėčiau pasakyti ir apie tave.
Vaikinas nusijuokė. Suprato, kad mergina tikriausiai buvo viena iš tų roko gerbėjų, kurias kartais po koncerto atsiųsdavo Martis, bet ji vis tiek žavinga. Merginos trokšdavo susitikti su roko žvaigždėmis, o Marčiui atrodė, kad tokie kartkartėmis surengti susitikimai yra puiki reklama.
Zikas troško susipažinti su ja geriau, nesvarbu, ar Keitlin tikrai yra tas raktas, atrakinsiantis jo kūrybines galias, ar, po galais, ne. Dar niekada tarp jo ir moters nebuvo užsimezgęs toks gilus ryšys taip greitai. Negana to, mergina tarsi įkūnijo visas jo fantazijas. Zikas mostelėjo sofos link.
– Sėskis. – Jis apsidairė. – Gal norėtum ko nors išgerti?
– A… Ačiū.
Jis šiek tiek nustebo – mergina nervinosi.
– Ačiū taip ar ačiū ne?
Pakerėtas jis stebėjo, kaip merginą užlieja išdavikiškas raudonis.
– Taip – atsisėsiu ir išgersiu, – tarė ji, eidama prie sofos. Atsisėdusi paltą ir rankinę atsainiai numetė šalia.
– Alus tiks?
– Taip, ačiū.
Traukdamas iš šaldytuvo du butelius alaus ir juos atkimšdamas, Zikas laužė galvą, kodėl mergina taip elgiasi: paprastai moterys netgi pernelyg aistringai puldavo jam ant kaklo, bet Keitlin buvo tikras santūraus mandagumo įsikūnijimas.
Vaikiną gerokai nustebino mintis, kad šis jos bruožas jį jaudina. Zikas mintyse gerai save papurtė: Susiimk! Greičiausiai protą temdo jos panašumas į Dafnę. Jis padavė merginai alaus ir prisėdo šalia. Akimirką ji dvejojo tarsi nežinodama, ką daryti, tada, žiūrėdama, kad Zikas patraukia didelį gurkšnį, švelniai priglaudė savąjį butelį prie lūpų ir gurkštelėjo.
Tas gurkšnelis nusvilino vaikiną tarsi ugnis, ir, negalėdamas nusėdėti vietoje, jis neramiai pasimuistė. Sulig kiekvienu akimirksniu kambaryje darėsi per ankšta, o temperatūra kilo vis aukščiau.
Mergina greitai patraukė dar vieną gurkšnelį, ir alus dar smarkiau suputojo. Zikas nusišypsojo:
– Argi niekas tavęs nemokė, kaip gerti alų iš butelio?
– Darau ką nors negerai?
Savuoju buteliu jis palietė josios.
– Būtent… – apsimestinai rimtai tarė. – Pažiūrėk, kiek putų prikilo.
Ji
