trauka, todėl visai suprantama, kad ji niekada ir nepasidavė.
Ji keiktelėjo neteisingą likimą. Kodėl tai dedasi dabar, kai viskas taip beviltiška?
Obre, tavo eilė ką nors pasakyti. Būk šmaikšti. Flirtuok. Bet kai pažvelgė savo svajonių vyrui į akis, jokia mintis neatėjo į galvą. Ji buvo pernelyg suaugusi ir protinga, kad fizinis potraukis atimtų žadą. Ir vis dėlto taip nutiko. Vyras nusišypsojo ir Obrės žvilgsnis nuo jo tiesios nosies nukrypo prie ryškios lūpų linijos. Nedidelis blyškus randelis vinguriavo ant jo išraiškingo smakro.
– Patinka?
– O kodėl turėtų nepatikti? – Obrė nuraudo. Ji niekada neraudonuodavo, o štai šis vyras jau du kartus per penkias minutes privertė nurausti. Užklupo ją spoksančią į jį. Vėl.
Raukšlelės aplink vyro akis pagilėjo.
– Ar gėrimas skanus?
Obrė mielai būtų pasislėpusi po stalu. Žinoma, jeigu taip padarytų, jis neteisingai suprastų jos ketinimus ir pagalvotų, kad ji užsigeidė dar geriau jį pažintų. Ši mintis turėjo šokiruoti, bet pajuto tik dar labiau sustiprėjusį geismą.
– Ak. Taip, žinoma. Gėrimas nepaprastai skanus. Ir stiprus. – Gal visą kaltę dėl savo kvailumo galima suversti barmenui? Obrė stengėsi atgauti savitvardą, kol dar labiau neapsikvailino.
– Na, o tu kas? Vyturys ar naktinė pelėda?
Vyras atsainiai gūžtelėjo pečiais. Žiburėliai jo akyse vertė Obrę įsitempti.
– Priklauso nuo aplinkybių. Kai kuriuos dalykus geriausiai atlieku anksti ryte. O kartais puikiai sekasi visai prieš pat užmiegant.
Jeigu jos širdis pradės plakti dar stipriau, prireiks gydytojo pagalbos. Kalbėdamas apie seksą jis buvo daug kartų sąmojingesnis
Obre, pernelyg ilgai nesusitikinėjai su vyru. Kitaip jo erzinimai nebūtų kėlę noro jį užvaldyti.
– Reikalai ar pramogos?
– Atsiprašau?
– Kas tave čia atvedė?
Mergina prakeikė savo sulėtėjusį mąstymą.
– Reikalai. O tave?
– Mane irgi, – jis žvilgtelėjo į savo laikrodį. – Tiesą sakant, žmogus, su kuriuo turiu susitikti, gali pasirodyti bet kurią minutę.
Obrė norėjo pliaukštelėti sau per kaktą, bet susilaikė ir pažvelgė pro jo pečius į duris. Reikėjo stebėti įėjimą, pro kurį turėjo pasirodyti tas, su kuriuo buvo susitarusi papietauti ir pasikalbėti apie reikalus. Obrė nežinojo, kaip atrodo Lijamas Eliotas, bet ar daug vienišų vyrų gali ateiti būtent į šią vietą ir būtent pirmą valandą dienos? Gal ji nesąmoningai atsiribojo nuo savo užduoties, nes kažkodėl visai dingo noras kamantinėti savo varžovą. Bet tėvas įsakė: trūks plyš. Bet kokiomis priemonėmis.
Obrė žvilgtelėjo į laikroduką.
– Manasis taip pat.
Svajonių vyro veidas rodė, kad jis apgailestauja.
– Vienas staliukas jau laisvas. Matomai, turiu jį užimti.
Obrė nusiminė. Nenorėjo jo paleisti. Visai smagu su juo pasikalbėti. Kada pastarąjį kartą buvo linksma? Reikėtų sužinoti jo vardą ir telefono numerį. Vis dėlto šito paklausti kažkodėl neužteko drąsos. Jis buvo iš pasaulio, kuris pernelyg nutolęs nuo josios.
– Taip, ko gero, turėtum. Ačiū už gėrimą ir draugiją.
– Gal galėčiau tau paskambinti?
Taip! Taip! Taip! – mintyse sušuko Obrė ir ją užliejęs svaigus it šampanas pasitenkinimas pasklido po visą kūną. Vis dėlto ji susivaldė ir kaip galėdama ramiau atsakė:
– Būtų malonu. Netgi labai. – Tada pasirausė savo odinėje rankinėje ir surado rašiklį, bet niekaip negalėjo rasti, ant ko rašyti, turėjo tik lapą su klausimais. Vizitinės kortelės duoti nenorėjo. Turėtų praeiti nemažai laiko, kad surizikuotų pasakyti, jog yra Holtų kompanijos viceprezidentė. Širdies gilumoje Obrė tikėjosi dar pasimatyti su juo. Bet rašyti ant servetėlės atrodė kažkaip… lėkšta.
– Neturiu ant ko rašyti.
Vyras atsistojo, įkišo ranką į švarko kišenę ir ištraukė ploną auksinį dėklą. Paėmė dvi vizitines korteles, padėjo jas ant stalo tuščiąja puse į viršų ir vieną pastūmė jai.
– Užrašyk. Duosiu tau savo mobiliojo ir namų telefono numerius.
Kol ji rašė savo vardą ir telefono numerį, jis ant kitos kortelės užrašė savąjį. Jie apsikeitė kortelėmis. Vyras ištiesė ranką ir pirštais apglėbė smulkų delną. Rankos paspaudimas buvo šiltas ir tvirtas. Obrė susijaudino. Jo akių lėliukės padidėjo, šnervės išsiplėtė ir mergina galėjo lažintis, kad jis taip pat neliko abejingas.
– Buvo nuostabu su tavimi susipažinti, – tarė jis laikydamas jos ranką ir pažiūrėjęs į vizitinę kortelę ant stalo nepatikliai įsmeigė į ją žvilgsnį. – Obrė? Obrė Holt?
Iš kur jis žino jos pavardę? Sutrikusi Obrė atvertė jo vizitinę kortelę ir perskaitė išspausdintą užrašą. Skrandis iš netikėtumo susitraukė.
– Lijamas Eliotas?
– Taip.
Keikdama savo likimą Obrė staigiai ištraukė ranką. Pagaliau sutiko protingą vyrą, su kuriuo norėtų pratęsti pažintį, bet turi jam meluoti ir netgi išgauti konfidencialią informaciją.
Taip, Obre, judu netapsite nei draugais, nei mylimaisiais.
Mergina sukaupė visas jėgas, kad iš nusivylimo nesuriktų. Pats seksualiausias vyras, kokį kada nors buvo sutikusi, jai buvo tabu.
Po velnių. Prakeikimas, – tyliai keikėsi Lijamas. Dėl sunkumų darbe ir motinos kovos su krūties vėžiu jis nebeturėjo laiko žvalgytis į moteris jau nuo sausio, o štai dabar užkibo ant priešo dukters.
Jos nepaprasto žydrumo akyse, kokių jis dar niekada nebuvo matęs, aistrą pakeitė sutrikimas:
– Anksti atėjote.
Vyras užgniaužė nusivylimą.
– Jūs taip pat, – atsakė Lijamas.
– Aš… Aš norėjau priprasti prie naujos aplinkos.
O jis norėjo išgerti po rytinės katastrofos – tarpusavyje kariaujančių šeimos narių susitikimo. Šeimyninis mūšis prasidėjo prieš devynis mėnesius, kai per naujametinę puotą senelis visiems pranešė apie artėjantį savo atsistatydinimą. Idiotiškas Patriko Elioto metodas išsirinkti sau pasekėją sukiršino jo vaikus ir vaikaičius, kurie dabar kovoja dėl aukščiausio posto Eliotų leidybos korporacijoje. Dar blogiau – Lijamas įtarė, kad senelis pasinaudojo ruošiamo plano informacija,
