style="font-size:15px;"> – Ar kada nors mokėtės apie Džordžiją O‘Kif?
Jis papurtė galvą.
– Šiek tiek žinau, kas ji tokia. Menai nėra mano mėgstamiausia sritis.
Kažin, kuo jis domisi? Nusivylimas prislėgė merginos pečius. Šito ji niekada nesužinos
– Džilda Reins yra tarsi šių dienų O‘Kif, nors dažniau piešia gėles ir vaizdus iš pietrytinių nei iš pietvakarių vietovių. Kilusi iš Čarlstono Pietų Karolinoje. Pradėjo tapyti mirus vyrui, kuris buvo jos gyvenimo meilė. Girdėjau, kad tai gana neįprasta asmenybė.
Obrė nusekė paskui jį į šviesią erdvią salę. Sienas puošė aliejiniais dažais tapyti įvairių dydžių paveikslai, ant pjedestalų, kurie buvo išmėtyti po visą salę, stovėjo keletas skulptūrų. Priėjo prašmatni tamsiaplaukė.
– Jūs ponas Eliotas?
– Taip.
– Esu Triša Evans. – Obrės nuomone, rankos paspaudimas tęsėsi ilgiau nei derėjo. – O jūs?
– Obrė Holt.
– Ponia Reins laukia jūsų privačiame peržiūros kambarėlyje. Eikite paskui mane.
Mergina nusisuko ir nuėjo rodydama kelią. Obrė stebėjosi, ar ji visada taip koketiškai siūbuoja klubais, ar dabar tyčia taip elgiasi, nes paskui ją eina Lijamas. Ji užvertė akis. Ir kodėl jai rūpi, kad Triša Evans stengiasi pademonstruoti savo privalumus. Obrė turbūt elgtųsi lygiai taip pat, jei tik Lijamo pavardė būtų ne Eliotas.
Jų laukianti moteris buvo ne aukštesnė kaip penkių pėdų. Gana lygaus veido, turint omeny, kad jai jau per šešiasdešimt metų. Į šalia stovintį molbertą atremtas paveikslas, vaizduojantis vijoklį, užėmė Obrei kvapą. Anksčiau šio paveikslo ji nebuvo mačiusi. Kūrinys išreiškė viską, ką ji jautė, kai pirmą kartą išvydo Lijamą.
– Taigi jūs norite nupirkti mano paveikslą, – be jokių įžangų pietietiška tarsena lėtai tęsdama žodžius ištarė Džilda Reins ir iškart atitraukė Obrės dėmesį nuo užburiančio meno kūrinio. Juodos dailininkės akys tyrinėjo Lijamą.
– Taip, ponia. – Jis metė trumpą žvilgsnį į įrėmintą paveikslą.
Vos spėjus Trišai Evans juos supažindinti, Reins paklausė:
– Kodėl?
– Laiške rašiau apie savo motiną. Apie jos ligą.
Obrė paskubom žvilgtelėjo į Lijamą. Jis parašė dailininkei laišką?
– Nedaug gaunu laiškų, kuriuose manęs prašo parduoti paveikslą, ypač tokį, kurio žmogus nematė. Norėjote bet kurio. Nupirksiu bet kurį jūsų paveikslą. Pone Eliotai, aš retai skiriuosi su savo kūriniais. Taip pasielgčiau tik dėl labai svarbios priežasties. Nežinau, ar šis atvejis toks. Kodėl turėčiau jums parduoti?
– Nes mano motina dievina jūsų darbus ir būtų laiminga turėdama jūsų paveikslą.
Dailininkė sukryžiavo laibas rankas ant turkišku raštu išmargintų laisvų marškinių. Ji nieko nesakė, bet akys išdavė, kad atsakymas neigiamas.
Nors ir suprasdama, kad tai ne jos reikalas, Obrė įsiterpė į pokalbį:
– Jai pašalino abi krūtis, reikia priminti, kad ji yra moteris.
Visi trys sužiuro į ją.
– Jūsų vijoklis įkūnija moteriškumą ir seksualumą. Šiuo metu Karen Eliot šito pasigenda.
Reins akys susiaurėjo ir ji palenkė galvą.
– Iš kur žinote?
Obrės prisiminimai nusinešė su savimi šiek tiek šios popietės džiaugsmo.
– Pernai netekau draugės, ji mirė nuo krūties vėžio. Buvau su ja, kai gydėsi. Moters sveikatos centre kabojo nemažai jūsų paveikslų. Mano mėgstamiausias – Vienadienė lelija, bet Džeinei labiausiai patiko Gardenija.
Džeinė, kuri Obrės tėvo asmenine asistente dirbo nuo neatmenamų laikų, mirė po ilgos ir narsios kovos su liga. Jeigu būtų nuėjusi pasidaryti krūties rentgenografiją, kaip paskutiniuosius dvidešimt metų jai rekomendavo gydytojai, buvo galima laiku aptikti ligą ir išgelbėti jai gyvybę. Bet Džeinė bijojo, kad procedūra bus nemaloni ir gėdinga, todėl atidėliojo ją tol, kol sužinojo, kad jau per vėlu, ir patyrė, jog chemoterapija – kur kas blogiau nei šioks toks nesmagumas atliekant krūties tyrimą.
Obrės krūtinę užliejo skausmas. Ji prispaudė ranką prie dilgsinčios širdies ir norėdama sutvardyti ašaras nusisuko nuo dailininkės. Su Džeine mergina kalbėdavosi daug daugiau nei su savo darboholiku tėvu ar aukštuomenės gyvenime besisukančia motina, todėl jos, patikėtinės ir didvyrės, Obrei labai trūko.
Džeinė iškart suprato, kad Obrės motinai iš naujo susituokus dedasi negeri dalykai, ir išgavo iš Obrės tiesą apie nederamą patėvio elgesį. Ji nuėjo pas bosą ir atskleidė bjaurią tiesą. Obrę skubiai iškeldino iš motinos namų ir uždraudė ten lankytis. Kai motina norėdavo ją pamatyti, turėdavo ateiti į Holtų namus. Tai nutikdavo retai.
Džilda priėjo prie Obrės, stovinčios šalia paveikslo, ir linktelėjo Lijamo pusėn.
– Manai, jis tai supranta?
Norėdama nusikratyti praeities vaizdų Obrė sumirksėjo ir pažvelgė per petį į Lijamą. Jo atsargus žvilgsnis patvirtino, kad paveiksle nutapytos gėlės prasmė nebuvo suprasta. Tada ji pamatė skeptiškas Džildos akis.
– Galiu jam viską paaiškinti.
Džilda linktelėjo.
– Taip, esu tikra, kad gali. Tikiuosi, taip ir padarysi.
Štai taip greitai buvo sudarytas sandoris. Po kelių minučių supakuotas paveikslas jau gulėjo taksi bagažinėje. Obrė su Lijamu važiavo pas jį. Toks sprendimas merginai atrodė ir protingas, ir beprotiškas. Protingas, nes taip Obrė galėjo surinkti daugiau informacijos apie Lijamą. Beprotiškas, nes vertė kankintis ir galvoti apie tai, ko negali turėti.
Net ir negavęs pažado, kad bus sumokėta dvigubai, taksistas vairavo taip pat energingai kaip ir anksčiau. Norėdamas išvengti pasiuntinuko su dviračiu, jis pasuko paskutinę sekundę, ir Obrė griuvo Lijamui į glėbį. Jo tvirtos rankos padėjo atgauti pusiausvyrą. Obrė pakėlė akis.
– Atsiprašau.
Mėlynos Lijamo akys patamsėjo, žvilgsnis nukrypo į jos lūpas.
– Nieko tokio.
Obrė stengėsi išsivaduoti iš šiltų ir stiprių Lijamo rankų. Jie ėmė muistytis. Vyriškis paleido jos ranką ir suėmė už smakro. Nykščiu paglostė skruostą, paskui delnu perbraukė per plaukus. Obrė suvirpėjo ir įkvėpė.
Kodėl būtent šis vyras žadina visus jos moteriškumo instinktus?
Atsitraukti
