kad reikia su daug kuo susitaikyti, Laklina, – užtikrintu balsu tarė Linkas. – Dėl tos priežasties šiandien čia būsime tik mes, broliai ir seserys. Tu, aš, Džageris, Bekas ir Seidžė.
Keturi prieš vieną…
Vienas susitikimas, trumpa diskusija ir viskas bus baigta, pagalvojo Laklina, įeidama į didįjį kambarį, sujungtą su virtuve ir valgomuoju, pilną patogių baldų, knygų ir žaislų.
Džageris ir Bekas atsistojo ir paspaudė Laklinai ranką. Nedrąsiai nusišypsojo ant didžiulės sofos kambario kampe sėdinti Seidžė. Ilsėjosi parietusi po savimi kojas, veidas atrodė tarsi nupieštas, po akimis tamsūs ratilai. Problemos dėl vyrų, nusprendė Laklina.
O tas vyras, keliantis problemas, yra jos brolis Taisas.
Dar viena nepatogi akimirka, bet Laklina negalėjo ignoruoti Seidžės skausmo. Priėjo prie moters, pasilenkė ir pirštų galais palietė ranką.
– Ar viskas gerai? Kūdikis?
– Kūdikiui viskas gerai, bet tavo brolis veda mane iš proto, – Seidžė linktelėjo ir Laklina pastebėjo, kad moters akys paraudusios. Seidžė stengėsi, kad balsas skambėtų linksmai, bet jai nepavyko.
Laklina norėjo pasakyti, kad Taisas taip elgiasi dėl jų praeities, dėl šeimos, kuri neturėjo jokio supratimo, kaip būti tikra šeima. Ar kaip turi būti kuriami santykiai.
– Man labai gaila, Seidže, – sukuždėjo Laklina jausdamasi taip, kad turi atsiprašyti. Latimorams nesisekė kurti jokių santykių. Jai reikėjo vienatvės, o Taisas turėjo savų trūkumų. Jiedu su broliu buvo savisaugos meno meistrai.
Džageris palaukė, kol Laklina atsisėdo, ir jai padavė taurę raudonojo vyno. Tada grįžo į savo vietą ant sofos tarp Seidžės ir Beko. Linkas prisėdo ant kušetės tarp jos ir Seidžės ir godžiai atsigėrė alaus iš butelio, kurį pasiūlė Džageris.
– Taigi, eikime prie reikalo, kam tave čia pasikvietėme, Laklina, – tarė Linkas.
Laklina padėjo taurę ant kavos staliuko ir suglaudė rankas. Linkas pasiūlys jai pinigų. Apvalią sumelę, kad ji dingtų iš jų gyvenimo, kad neatskleistų savo tapatybės. Išpirks Ballantyne International akcijas, kurias Taisas jai nupirko, ir užglaistys žiniasklaidos skleidžiamą informaciją apie jos ryšius su Balantainų šeima.
Viskas bus kaip buvę. Ji nebegali sulaukti. Žmonės ją išsekino.
– Mes visi kalbėjomės apie tave, apie tavo atsiradimą mūsų gyvenime ir ką mums reiški, – Linkas kalbėjo neatitraukdamas žvilgsnio nuo Laklinos. – Per pastaruosius metus viskas labai pasikeitė… Vos prieš kelis mėnesius visi buvome vieniši. Dabar turime gyvenimo partnerius.
– Pakeliui velniškai daug kūdikių, – Džageris nutaisė piratišką veido išraišką. – Paiperė, Seidžė, Sedžė…
– Ne visi susiję kraujo ryšiu, bet visi iš meilės, – sukuždėjo Bekas. Klausiamai pakėlė antakį žiūrėdamas į Linką, kuris iš karto ėmė purtyti galvą.
– Namuose laksto penkiametis išdykėlis ir dar vienas pusantrų metų, besimokantis iš penkiamečio, – atrėmė Linkas, atsakydamas į neištartą kausimą. – Nemaža našta gula ant mūsų pečių.
Laklina papurtė galvą, stengdamasi suspėti sekti juokus. Tikėjosi, kad nėštumas neužkrečiamas. Ak, palauk, juk turi pasimylėti, norėdama pastoti. Būtent tada mintyse iškilo vynuogių žalumo akys įdegusiame veide. Aha, net nesvajok… niekada.
– Lauktume tik trijų, bet Džageris kaip visada turėjo pasirodyti už visus geriau ir apvaisinti Paiperę. Dabar jie laukiasi dvynukų, – sumurmėjo Bekas, apsivydamas brolio kaklą tvirta ranka ir prisitraukdamas artyn.
Laklina klausydamasi brolių juokelių slapta vylėsi, kad Linkas kuo greičiau eitų prie pokalbio esmės. Dar ne viskas pasakyta ir ji mieliau viską išklausytų greitai, o ne gražiai ir ištęstai.
– Grįžkime prie klausimo, ko čia visi susirinkome, – patarė Seidžė ir Laklina jai dėkinga nusišypsojo. Ji išklausys, išgers vyną, atsisakys pinigų ir išeis…
– Kai Taisas mums pasakė, kad esi Konoro dukra, buvome sujaudinti, Laklina, – Linkas persibraukė pirštais plaukus. – Kaip žinai, Konoras mirė prieš kelerius metus, bet jis sirgo Alzheimerio liga, todėl net jei būtų gyvas, negalėtume jo paklausti. Tačiau DNR testas nemeluoja ir tu esi šios šeimos dalis.
Palaukite, tai visai neskamba kaip atstūmimas…
– Jei Konoras būtų žinojęs apie tave, jis būtų tave auginęs, tuo visiškai neabejojame, – tęsė Linkas. – Konoras gal ir buvo prieš santuoką bei įsipareigojimus, bet jis niekada nesikratė atsakomybės ir dievino mus, vaikus, kurie net nebuvome jo vaikai. Jis būtų tave mylėjęs.
Laklina norėjo paprašyti Linko, kad jis pakartotų, ką pasakęs. Ar jie nori, kad ji būtų Balantainų šeimos narė? Ar jie nori, kad ji liktų su jais? Ką? Ji nėra šios šeimos narė, nenori ja būti!
– Kadangi esi Konoro dukra, manome, kad bus teisinga, jei ir tu gautum dalį jo turto.
Jie nenori jai sumokėti, jie nori atiduoti daugiau.
– Dalį? – Laklina prisivertė kalbėti.
– Mums keturiems priklauso daug lėšų ir norime jomis pasidalyti su tavimi.
– Lėšų?
– Akcijų, meno dirbinių, nekilnojamojo turto, brangakmenių, – Linkas linktelėjo, parodydamas ant staliuko gulintį aplanką. – Čia viskas surašyta. Mes kiekvienas sutikome išmokėti tau fiksuotą sumą iš savo asmeninių sąskaitų, kad išlygintume skirtumą.
– Ak… kiek? – paklausė Laklina, dar nesuvokdama, kas jai sakoma.
Linko akys atšalo ir ji suprato, kad jis nusivylė jos atsakymu. Tikrai nuskambėjo nekaip, bet jai reikėjo žinoti, apie kokią pinigų sumą jie kalba, kaip rimtai jie nusiteikę. Dešimt, dvidešimt tūkstančių?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
