Versta iš Kat Cantrell, Wrong Brother, Right Man, 2018
© Kat Cantrell, 2018
Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su
„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.
Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo. Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.
© Miglė Puzarienė, vertimas iš anglų kalbos, 2019
© Lina Noreikaitė, dizainas, 2016
© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka
© „Svajonių knygos“, 2020
© „Svajonių knygos“, skaitmeninė versija, 2020
ISBN 978-609-03-0562-1
„Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.
1
Bedvasis. „Leblankų brangakmenių“, įsikūrusių Čikagos Deimantų rajone, vadovo kabinetas nepasikeitė nuo tada, kai Valis paskutinį kartą šmėžavo jo tarpduryje. Nors ir turėjo tokią pat pavardę kaip ir vyras, dirbantis prie šio stalo, šiame kabinete pats mažiausiai norėjo atsidurti. Dar blogiau – artimiausią pusmetį čia bus jo darbo vieta.
Valio brolis Ksavjeras atsilošė krėsle ir įdėmiai jį nužvelgė.
– Pasirengęs perimti?
– Ne savo noru, – Valis šleptelėjo į vieną iš kėdžių, surikiuotų aplink stalą, mielai leido Ksavjerui toliau sėdėti krėsle kitoje stalo pusėje. Ji skirta broliui. Ne jam. – Bet taip. Kuo greičiau šis košmaras baigsis, tuo geriau.
Juvelyrikos parduotuvės, pavadintos jo pavarde, jam kėlė ypač didelį erzulį. Antrą vietą būtų skyręs prieš du mėnesius mirusiam tėvui, jei šis dar būtų gyvas.
Jei pasaulyje yra teisingumo – šia sąvoka Valis liovėsi tikėjęs vos išgirdęs testamento sąlygas, – „Leblankų brangakmenių“ patriarchas dabar dega atvirose liepsnose. Bet ir tokia bausmė per maža už tai, kad privertė jį susikeisti vietomis su broliu dvyniu.
„Leblankų brangakmeniai“ prekiavo deimantais – dėl Dievo, tai pati prasčiausia nuosavybė pasaulyje – ir skleidė melagingą žinią, skatinančią vyrus švaistyti tūkstančius dolerių už akmenuką savo damai, kuris tėra vertas gal ketvirčio to, ką jie sumoka.
– Tai mano košmaras, – pataisė Ksavjeras.
– Prašyčiau, tau kliuvo lengva užduotis, – Valis persibraukė pirštais plaukus. – Privalau padidinti įplaukas kompanijos, į kurią ir kojos nebuvau įkėlęs. Jei pakelti kompanijos apyvartą iki milijardo dolerių per kalendorinius metus būtų lengva, tu jau būtum tai pasiekęs.
Beveik identiški brolio veido bruožai nerodė nė lašelio pasipiktinimo, kurį jautė Valis. Suprantama. Ksavjeras negalėjo pakęsti jausmų, buvo toks pat arogantiškas kietaširdis kaip ir jų tėvas. Todėl jokia paslaptis, kodėl jo numylėtinis buvo Ksavjeras.
– Aišku, nepàprasta, – Ksavjeras sunėrė pirštus kaip tikras kompanijos statytinis, kokiu buvo auginamas. – Tačiau įvykdoma. Jei tai daryčiau aš. Tačiau man tokia galimybė nebuvo suteikta, buvau išvarytas į LBL.
LBL priklausė Valiui, todėl, žiūrint Ksavjero akimis, buvo mažai vertinga. „Leblankų labdara“ turėjo kilnų tikslą ir Valis visa širdimi ir siela pasinėrė į jos veiklą vos sulaukęs keturiolikos. Tą pačią akimirką, kai įžengė paskui motiną pro jos sukurtos ne pelno organizacijos duris.
Valis suprunkštė ir net nesistengė nuslėpti pasipiktinimo.
– Elgiesi lyg gavęs bausmę. LBL – nuostabi vieta, pilna atsidavusių žmonių, kurie yra komanda ir stengiasi pakeisti pasaulį. Atlikęs šią užduotį tapsi geresnis.
O štai Valiui lemta sužlugti. Tikslingai.
Jo neapleido neteisingumo jausmas. Net ir miręs Edvardas Leblankas patvirtino, kad Valio nemylėjo. Jei jie su Ksavjeru nebūtų dvyniai, Valis suabejotų, ar jo gyslomis išvis teka bent lašelis Leblankų kraujo.
Tačiau jam reikėjo palikimo, nes LBL gavo per mažai paramos. Čikagos gatvėse badavo žmonės ir Valis prisidėjo juos maitinant – taip po truputį mažino skurdą.
Patenkinę būtiniausią poreikį, žmonės pasijunta saugesni. Valis nieku gyvu neapleistų tų, kuriems padeda.
Jam tų pinigų reikia. Jie reikalingi tiems, kuriuos jis globoja. Galva sprogsta pamąsčius, kiek galėtų nuveikti, turėdamas pusę milijardo dolerių. Valis į iždą jau pervedė didžiąją dalį asmeninio turto, tačiau LBL – didelė organizacija, kuriai reikia svaiginančių sumų. Sunku patikėti, kad tokius milžiniškus pinigus tenka išleisti perkant maistą.
Atlikdamas Valio darbą, Ksavjeras jį aplenks.
– Na, tu bent jau turi vilties išlaikyti išbandymą, – nusišaipė Ksavjeras. – Aš jau vis tiek buvau suplanavęs per artimiausius šešis mėnesius pasiekti milijardinę apyvartą. Šie domino kauliukai jau sudėlioti. Tau tereikės juos pastumdyti. O aš tapsiu lėšų rinkėju.
Žodžius jis ištarė pasibjaurėdamas. Turbūt dėl to, kad nenumanė, ką reiškia elgtis nesavanaudiškai, skirti dėmesio kilniam tikslui, kai diena po dienos aukoji savo laiką, kad kiti gyventų geriau.
– Tikrai gardus kąsnelis žmogui, turinčiam tokių ryšių, – spragtelėjo pirštais Valis. – Dešimt milijonų per šešis mėnesius būtinai reikia. Negali rinktis, jų gausi ar ne. Jei tau nepavyks, organizacija žlugs. Kažin ar labai svarbu, ar aš parnešiu daugiau pinigų į „Leblankų brangakmenių“ iždą, o nuo LBL priklauso žmonių galimybė išgyventi.
Valis noriai aukojo pinigus. LBL būtų išgyvenusi ir be to, bet jis tikėjo savo pašaukimu ir rodė gerą pavyzdį.
Rūsčiai dėbtelėjęs į Valį už tokį atsainų požiūrį į atsakomybę, Ksavjeras brangiu rašikliu pabarbeno į nešiojamąjį kompiuterį.
– Jei LBL patiria tokių sunkumų, tėtis galėjo leisti man išrašyti čekį. Bet ne. Testamente jis aiškiai pabrėžė, kad fondą turiu papildyti iš labdaros, lyg atlikdamas kažkokį charakterio ugdymo pratimą. Tikras absurdas.
Čia brolių nuomonė sutapo. Bet tik tiek.
Valiui nespėjus pakeisti Ksavjero požiūrio į dabartinę LBL padėtį – ne tokią jau ir blogą, į kabinetą galvą kyštelėjo ponia Brais ir nustebusi nužvelgė juos abu.
– Lankytoja, su kuria sutarta susitikti pirmą valandą, jau atėjo, pone Leblankai.
– Dėkoju, – vienu balsu atsakė Valis ir Ksavjeras, piktai dėbčiojantis
