Paimsiu tavo krėslą. Manęs laukia pokalbis.
Šiai nesąmonei pradėti palankaus laiko nebus niekada.
Ksavjeras atsistojo pažaliavęs iš pykčio – atrodė klaikiai. O tai reiškė, kad į kabinetą įėjo Sabrina. Nuostabu. Gaila, kad šiam spektakliui Valis neatsinešė spragėsių.
Sabrina Korbin įžengė į vadovo kabinetą kaip į nuosavą ir šaltai šyptelėjo. Po galais. Taktinė klaida. Ji daug gražesnė, nei Valis prisiminė, ir dar atšiauresnė. Ksavjerui reikia išeiti, baigta.
– Regis, judu pažįstami? – Valis mostelėjo ranka į Ksavjero buvusiąją ir apėjęs aplink stalą šleptelėjo į tik ką atsilaisvinusį krėslą. Jis įrėmė akis į moterį, kurią iki šiol buvo sutikęs tik kartą, bet kurios šiandien jam būtinai reikėjo.
Sabrina gebėjo įžvelgti „Leblankų brangakmenių“ vadovo mintis. Kas geriau supažindins Valį su pagrindinėmis naujojo posto užduotimis, jei ne žinoma vadovų konsultantė, su kuria susitikinėjo Ksavjeras?
Staiga Valis panoro sužinoti, kas tarp jų nutiko. Ir kaip jam elgtis išmintingiau už brolį. Netikėta komplikacija: jis troško Sabrinai pasirodyti geresnis už brolį, tuo labiau kad Ksavjeras gavo ją pirmas.
– Sabrina, – Ksavjero veidas persimainė, magiškai beveik neliko įtampos. – Malonu tave matyti. Kaip tik ketinau atsisveikinti.
Išėjus broliui, nemaloni atmosfera turėjo išsisklaidyti. Bet ne. Sabrina pasisuko į Valį ir šis vos nepasilenkė patikrinti, ar po kėde neatsirado varveklių.
– Man jus vadinti Valentinu ar ponu Leblanku? – paklausė ir gracingai prisėdo ant tik ką Valio paliktos kėdės, sukryžiavo ilgas kojas, aptemptas dalykišku sijonėliu it antra oda.
Net jos aukštakulniai atrodė lyg iš šaldiklio. Kaip būtų įmanoma ją sušildyti? Staiga vyro kūnas pasidavė impulsui, kiekviena nervų galūnėlė veržėsi tai išsiaiškinti. Ar ji mėgsta lėtai ir romantiškai? Gal greitai ir aistringai? Ir viena, ir kita per ilgąjį savaitgalį?
– Tikrai turėtum mane vadinti Valentinu, bet ne šiomis aplinkybėmis, – tingiai šyptelėjo Valis.
Sabrina kilstelėjo antakį.
– Tuomet vadinsiu ponu Leblanku.
Oi. Jis nusišypsojo plačiau. Čia bus smagus iššūkis, jam tikrai patiks nugalėti brolį – kitaip išvis nebūtų skambinęs Sabrinai.
– Dėkoju, kad taip greitai atėjote.
– Paskutinis mano klientas pasiekė tikslą likus trims mėnesiams iki numatytos ribos. Jei man sumokėsite, aš pasiryžusi susidurti su visais mestais iššūkiais.
Puiku. Valis surimtėjo.
– Kaip rašiau elektroniniame laiške, turiu vadovauti šiai lindynei šešis mėnesius. Nesu verslininkas, bet tėvo testamente aiškiai nurodyta, kad iki ketvirto ketvirčio pabaigos turiu pakelti pajamų rodyklę nuo 921 milijono iki milijardo dolerių. Jūs – mano pagrindinis koziris.
Reikia pagirti, kad Sabrina nė nemirktelėjo išgirdusi tokius skaičius.
– Per šešis mėnesius reikia pakelti pelną aštuoniais procentais?
– Suskaičiavote mintinai?
Ji į tokią nuostabą reagavo ramiai.
– Visi gali skaičiuoti. Tai pati paprasčiausia matematinė užduotis pasaulyje.
Jis mintyse sugeba daug ką, bet tarp jų nėra matematikos – juk pastaruosius penkerius metus kūniški malonumai buvo daug svarbesni. Pavyzdžiui, jis puikiai gebėjo įsivaizduoti, kaip atrodytų ant jo stalo kojas pražergusi Sabrina, nuo jo glamonių banguojančiais cinamono spalvos plaukais.
Vos įsileido šią mintį į galvą, ji ten įstrigo.
Ji būtų nuostabi, patirdama palaimą. Savaime suprantama. Ksavjeras antrarūšių nesirenka.
– Jūs priimta.
Apsukrumas jam patinka dar labiau nei seksualumas. O abu sujungus jam bus labai nelengva ateinančius šešis mėnesius nulaikyti rankas toliau nuo Sabrinos Korbin.
Žinoma, niekas nesakė, kad jis privalės.
– Mes dar neaptarėme kontrakto sąlygų, – jos veidas sakyte sakė neskubėti ir Valiui ant sprando plaukai pasišiaušė. – Turėtumėte žinoti, kad jei nežiūrėsite į užduotį rimtai, su manimi dirbti bus nelengva. Man reikia viso šimto procentų kliento dėmesio.
Subtili užuomina. Neįtikėtina. Ji iš tiesų sako: Neflirtuok su manimi.
– Užtikrinu, kad būsiu labai susikaupęs, – Valis toliau šypsojosi ir net nemelavo. Jis puikiai atlikdavo kelias užduotis iš karto, o jei kalbama apie Sabriną, susikaupti bus nesunku. – Aš negaliu susikirsti, to nebus.
Tai pasakius užgniaužė gerklę. Visai nepatiko užliejusi jausmų banga. Tokio tėvo testamento jis tikrai nesitikėjo. Parodyk, ko esi vertas. Taip patarė mama, kai nuėjo pas ją, negalėdamas susitaikyti su tokia beprotybe.
Kodėl jis turi kažką įrodinėti? Kai reikėdavo pamaitinti alkanus žmones, sugebėdavo ir iš dumblo vaško išspausti. Kompanijos reikalai jam buvo nuobodūs iki ašarų, o Edvardui Leblankui niekada nepatiko, kad sūnus nusekė motinos, o ne jo pėdomis, bet ir tai buvo tik dalis bėdos.
– Niekas nesusikerta mano prižiūrimas, – pažadėjo Sabrina ir riešutų spalvos akys hipnotizuojančiai sublizgėjo. Jei Valis pats nebūtų to įkarščio pamatęs, nepatikėtų. – Kai kiti pasiduoda, aš laimiu. Galima sakyti, kad darbą vertinu asmeniškai.
Smūgis Ksavjerui? Jam būtina žinoti.
– Nes norisi laimėti tašką prieš mano brolį?
Ji tik sumirksėjo, bet nukėlė koją, aiškiai parodydama, kad pokalbis baigtas.
– Šis pokalbis su Ksavjeru nesusijęs. Į darbą žiūriu rimtai. Negaliu į nieką atsiremti ir man taip patinka. Dirbu viena ir man taip labai patogu.
Ak, tai ji tokia. Niekam nepriklausanti panelė, kuriai nereikia vyro.
– Tai jūs jį palikote?
– Ar galų gale imsite klausytis, ką sakau tarp eilučių?
– Tik jei priversite.
Jie kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą, Sabrina linktelėjo.
– Galiu suprasti, kodėl, prieš pradėdamas kartu dirbti, norite tai išsiaiškinti. Pranešu: aš palikau Ksavjerą, jei taip galima pasakyti. Susitikinėjome trumpai ir tų santykių rimtai nevertinome.
Gana ilgai, jei Ksavjeras jam ją pristatė. Nors geriau pagalvojus, Valis, šią vasarą eidamas į pasimatymą, pats susidūrė su jais Harlou užeigoje. O gal gegužę? Tuomet jis susitikinėjo su Miranda, išmaniusia keletą šelmiškų triukų lovoje, todėl Valiui turėtų būti atleista, kad neprisimena tikslių pirmojo susitikimo su Sabrina aplinkybių.
– Tai
