aišku, kad ji visai nenorėjo aiškinti tiesiai šviesiai. Ką, negi ji šįryt nežiūrėjo į veidrodį? Sabrina – gražuolė, puikiai apsirengusi, mūvėjo gundančias nailonines kojines, kurios tiesiog prašyte prašėsi nuplėšiamos dantimis. Tačiau sustabdyti Valį ji turėjo ne daugiau vilties, nei užtemdyti saulę.
– Jei kyla toks klausimas, kažką darau ne taip, – burbtelėjo. – Gerai. Prislopinsiu savo žavesį. Kol kas.
Dailus jos antakis šoktelėjo beveik iki cinamono spalvos plaukų.
– Tai buvo žavesys?
Susilaikyti nesijuokus buvo per sunku, todėl jis ir nesitvardė. Sabrinos lengvai negausi, Valis jau ėmė suprasti, kodėl jiems su Ksavjeru nieko neišėjo. Tačiau Valis ne toks kaip brolis, kuris apsivertęs pinigais ir yra nepaprastai praktiškas.
– Nesiginčysiu. Pasistengsiu labiau.
– Pirmiausia turėtum pasirūpinti vadovui tinkamu kostiumu. Romeo vaidmenį galėsi pasilikti laisvalaikiui. Ir tik kai gausime palikimą.
Panelė Korbin truputį primena pitbulį – labai vertingas bruožas žmogaus, kuriam moki už pagalbą kelyje į sėkmę. Gal ir moters, kurią jis galų gale vis tiek išrengs nuogai. Dar visko gali atsitikti.
Vis dėlto jos atkaklumas kėlė susidomėjimą:
– Tikitės, kad pasidalysiu.
– Tokio tikslo neturiu. Mane domina tik pergalė.
Štai dėl ko Sabriną geriau turėti savo pusėje, o ne brolio. Jei ją traukia pergalės, jis pasirengęs žaisti. Privalo šį tą visiems įrodyti, net jei žmogus, kuriam labiausiai norėjo užkišti burną, jau miręs.
– Nuostabu. Nuo ko pradėsime?
Sabrinos žvilgsnis į jo liemenį uždegė pilve mažą lauželį, bet – koks paradoksas – atvėsino vis dar slegiantį kabineto orą. Tačiau net ir tokio užsidegimo buvo per daug, Valis apgailestavo, kad stalas dengia jai vaizdą. Mielai leistų Sabrinai į jį paspoksoti, jei to pageidauja.
– Pirmiausia reikia pasigražinti, – pranešė ji be jokio susižavėjimo.
To Valis nesitikėjo… nužvelgė savo baltinius atsegta apykakle ir iki alkūnių atraitytomis rankovėmis. Patogi ir būtina apranga, kai nešioji makaronų ir sūrio dėžes iš sandėliuko į virtuvę.
– Kuo netinku toks, koks esu?
– Tinkama apranga, – patarė ji, – pusė darbo. Susikurk įvaizdį ir būsi pasiekęs devyniasdešimt procentų.
Įtartinai panašu į verslo mokyklos retoriką, be kurios jis puikiai apsieitų. Gyvenime Valis neapsimetinėdavo.
– O kas tie likę dešimt?
– Pasirodymas.
– Viskas aišku. Dirbsiu sunkiai, – jis atsilošė krėsle – Ksavjero kėdėje. „Leblankų brangakmenių“ įmonė niekada netaps jam sava, jis to ir nesiekė. – Bet žaisiu dar sunkiau. Pavakarieniaukime ir nuspręsite, kokį mane būtų geriau parodyti.
2
Sabrinai aiškiai susijaukė protas, nes žodelis taip jau sukosi ant liežuvio galo. Laimė, neištarė garsiai.
– Dirbame kartu, pone Leblankai. Tuo metu gali pasitaikyti, kad eisime drauge pavalgyti, nes tai būtina, kad išgyventume, bet jokių pasimatymų ir žaidimų čia nebus.
Jos veidas išliko ramus, bet tik dėl didžiulių valios pastangų ir ilgų metų praktikos. Tokie vyrai nežiūri į moterį rimtai, jei ši neturi tvirto stuburo ir atsparumo visoms flirto rūšims. Sabrinai būdinga ir viena, ir kita. Valentinas Leblankas ėmė ieškoti jos silpnybių anksčiau, nei buvo numačiusi, bet ji parodys šiam vyrui jo vietą. Galų gale.
Valis susimąstęs tingiai pasukiojo kėdę, spigindamas tamsmėlyniu žvilgsniu, – stulbinantis kontrastas Ksavjero akims. Ji vos prisiminė susitikimą su Valiu prieš keletą mėnesių ir, dar prieš įeidama į vadovo kabinetą, būtų sakiusi, kad jis – tas nuobodusis dvynys, kurį visi greitai ištrina iš atminties.
Bet klydo. Pakliuvo į baisiai nejaukią pasalą.
Ar dėl to, kad Valis dabar sėdi prie stalo? Jokia paslaptis, kad ją visuomet traukė galingi vyrai. Ksavjeras gerokai ją sukrėtė. Jis buvo išvaizdus, vien savo buvimu pelnydavęs žmonių pagarbą. Didžiulės kompanijos vairininką atpažindavai vos pamatęs. Autoritetingas ir ryžtingas, jis silpnuolius valgė pusryčiams ir puikiai tiko sentimentalių vyrų nemėgstančiai moteriai. Jausmai tuojau viską sugriauna. Ypač, jei įsimyli pati.
Manė, kad Ksavjeras bus jos skonio: vyras, sugebantis suteikti aukščiausio lygio paslaugas, įdomus pašnekovas, su kuriuo retkarčiais galima ir permiegoti, išvengiant nereikalingų klaidingų norų. Tačiau Ksavjeras toks nebuvo. Sabrinai jis nusibodo labai greitai. Štai ir įrodymas: jis vos prieš kelias minutes išėjo iš vadovo kabineto, o ji jau užmiršo.
Valentinas Leblankas kitoks. Nuo jo sklindančios jausmingumo bangos palietė jos kūną ten, kur nederėtų. Vyro plaukai buvo ilgoki, lūpos per daug putlios, o akys… jose išvydo tokią gelmę, kuri jai iki šiol nebuvo patraukli. Silpnumas nevykėliams. Tačiau jo laikysena leido suprasti, kad jis daugiau nei jausmus rodantis vaikinas.
Valis pakėlė smakrą, ant skruostų užkrito ilgos, juodos it rašalas garbanos. Jai panižo pirštai – norėjosi jas nubraukti.
– Turėtumėte apsikirpti, – ryžtingai paliepė.
Sugrįžo į vėžes. Pagaliau.
– Beje, maistas – ne tik būtinybė, – tarė Valis, tyčia nesuteikdamas progos jai pakeisti temos. – Apie jį išmanau daug. Kaip, esant jo stygiui, esi priverstas daryti tai, kas šiaip įprastomis aplinkybėmis nė nešautų į galvą. Tačiau, jei gyvenimas geras, maistas gali tapti saviraiškos būdu. Menu. Leiskite paruošti vakarienę.
O ne, nieku gyvu. Jis virtuvėje magas, paverčiantis spagečių padažą tikra pagunda. Sabrina akimirką įsivaizdavo, kaip prispausta prie spintelės praskečia kojas ir jo pamylėta pamiršta bet kokią vakarienę.
O tai visai neatrodo žavinga. Tikrai. Na, viliojo nebent spagečių padažas, gundymas ir ta akimirka, kai vyras įsitaiso jai tarp kojų. Sabrina atsiduso. Ji jau senokai buvo pasimatyme. Labai. Bet net jei ir taip, ji niekuomet netroško sekso ant stalviršio. Tai per daug… aistringa.
Sabrina taip sunkiai dirbo ne tam, kad paskatintų vyrus taip nevaržomai elgtis. Po galais, ji net nežinojo, ar pati to norėtų. Ir sužinoti neketino.
– Aš čia atėjau dirbti, pone Leblankai.
Jai reikia klientų, o ne vyro, kurį vis tiek teks mesti. Ir gana greitai. Jie visi ima sukčiauti. Su vyrais eiti į pasimatymus jai patiko, bet likti kartu iki neišvengiamų skyrybų tikrai neketino. Pats geriausias pavyzdys buvo tėvas: nesibaigiantys jo romanai nuolat skaudino motiną. Sabrina su tėvu beveik nebesikalbėjo ir tebeširdo ant mamos, kuri šitiek laiko su jais taikstėsi, todėl negalėjo palaikyti su ja jokių santykių.
Tada sutiko buvusį vaikiną… Džoną?.. Užteks pasakyti, kad tokios
