tapo dar keisčiau.
– Gerai, ačiū, – mergina pažvelgė į dokumentus, bet nepalietė jų.
– Panele Fergison, – tyliai prabilo vyras ir palaukė, kol Terė pakels į jį akis. – Suprantu, kad jums tai nauja ir jaučiatės šiek tiek apstulbusi…
– Šiek tiek? – Terė nusijuokė, bet juokas skambėjo isteriškai, ir ji liovėsi. Kaipmat.
– Bet, – ramiai tęsė advokatas, – tikiu, kad, nuslūgus jauduliui, jums puikiai seksis.
– Tikrai taip manote?
– Taip, – vyras suėmė durų rankeną. – Savo vizitinę kortelę taip pat pridėjau prie dokumentų. Jei kiltų kokių klausimų, prašau, nedvejodama susisiekite su manimi.
– Dėkoju.
Ponas Sitonas atidarė duris ir į kambarį beveik įkrito Žana Beling. Moteris skubiai išsitiesė, stengdamasi išsilaikyti ant abiejų kojų, ir plačiai nusišypsojo advokatui.
– Sveiki, atsiprašau.
– Nieko tokio, – tarė vyras, slėpdamas šypseną. Dar kartą linktelėjo Terei ir dingo.
Žana įėjo į kambarį, užvėrė duris ir nuskubėjo atsisėsti priešais Terę. Trumpi juodi plaukai paryškino žalias akis, moteris atrodė lyg elfė.
– Ką gi, – tarė Žana. – Kaip nesmagu.
– Negaliu patikėti, kad klauseisi už durų.
– O aš negaliu patikėti, kad stebiesi. Be to, girdėjau nedaug. Durys per storos. Kvaili istoriniai pastatai medinėmis durimis, – Žana įkvėpė. – Tai kas nutiko? Kas jis toks ir ko iš tavęs norėjo?
Terė nusijuokė, kai pastarąsias penkiolika minučių vyravusi įtampa išsisklaidė. Žana jos geriausia draugė ir vienintelė, galinti padėti jai sudėlioti visus taškus ant i.
– Žinia, kurią sunku suvokti…
– Klok.
Terė nusipurtė, vis dar galvodama, kaip viskas keista.
– Papasakočiau, bet privalau grįžti prie darbo.
– Nesijaudink, – Žana papurtė galvą. – Viršininkas sakė, kad gali užtrukti tiek, kiek reikės. Be to, klientų beveik nėra, todėl pradėk.
Terė pasakojo, vartydama rankose vandens buteliuką. Išklojo draugei istoriją ir pačiai viskas stojo į vietas. Daugiau nei keista. Beprotiška. Netgi neįmanoma. Na gerai, gal ji ir nenusiramino taip, kaip galvojo.
– Lyg kokia pasaka, – pagaliau pakomentavo Žana, Terei nutilus.
– Ir pati kitaip nepavadinčiau, – prisipažino Terė. – Ar, kai laikrodis išmuš dvylika, aš ir vėl virsiu moliūgu?
– Pelenė nebuvo moliūgas. Moliūgu virto jos karieta, – Žana nusijuokė. – Ir visa tai realybė, kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų. Tai nuostabu, Tere. Tu turtinga. Tiksliau, neįtikėtinai turtinga.
– Ak, Dieve, – Terė pridėjo delną prie skrandžio, kad nuramintų kylančią audrą. Ji niekada neturėjo daug pinigų. Jos tėvai buvo mokytojai, gyveno gražiai, bet taip pat važinėjo dešimties metų senumo automobiliais ir taupydavo atostogoms.
Žinoma, Terė kartais važiuodavo į Aidahą nusipirkti loterijos bilieto, nes kas nesvajoja tapti turtuoliu? Tačiau kai tai tampa tikrove, ne juokais išsigąsti.
– Kodėl nesidžiaugi? – Žana ištiesė ranką ir suėmė Terės delną. – Ak. Palauk. Atleisk. Dieve, kokia aš kvailė. Tu liūdi išgirdusi, kad tavo biologinis tėvas mirė?
– Kvaila sielvartauti dėl kažko, ko net nebuvai sutikusi, bet taip, šiek tiek liūdžiu, – šalia užgriuvusių smagių naujienų buvo ir ši, liūdnoka. Terė tyliai svarstė, koks buvo jos tėvas? Ar žinojo, kas ji tokia ir kur gyvena? Ir kodėl su ja nesusisiekė? Kodėl jai viską paliko? Turbūt visada savęs to klausinės.
– Tikrai nežinojai, kas yra tavo biologinis tėvas? – Žana paėmė iš Terės vandenį, gurkštelėjo ir atidavė.
– Nenutuokiau, – švelniai atsakė draugė. – O dabar man kyla tiek daug klausimų ir aš niekada negausiu į juos atsakymo… Nežinau. Viskas taip tolima, sunku patikėti, kad tai vyksta iš tikrųjų.
– Taip, suprantu. Bent žinai, kad jis apie tave galvojo. Prisiminė. Ir norėjo tau atiduoti viską, ką turėjo.
– Teisingai, – Terės lūpų kampučiai pakilo į viršų. – Gerai. Nereikia savęs gailėtis. Bet juk galima būti šiek tiek išsigandusiai?
– Žinoma. Tai sakai StarFire? – draugė nusišypsojo. – Turėtų būti nuostabus viešbutis.
– Žinau, – Terė giliai įkvėpė, bet kankino nuojauta, kad taip lengvai vidinio drebulio nenumalšins. Ką tik viskas pasikeitė.
Terės galvoje viena galimybė keitė kitą. Ji turi gerą darbą, gal net puikų, bet štai gavo progą turėti dar daugiau. Privalės nemažai išmokti, bet žengti į naują gyvenimą gali būti nepaprastai jaudinanti patirtis.
– Ir jis priklauso tau!
– Regis, pusė jo, – staiga Terė atsistojo. – Kaip iš kasininkės aš tapsiu viešbučio valdytoja?
– Ar tu rimtai? – Žana pažvelgė į draugę. – Jei ir toliau savimi abejosi, supyksiu. Taip, žinoma, tau reikia su daug kuo susitaikyti. Bet tu protinga ir tau sekasi bendrauti su žmonėmis, gali daryti, ką tik panorėjusi.
– Ačiū, – nusišypsojo Terė.
– Nėra už ką.
– Net nežinau, nuo ko pradėti, Žana.
– Nuo advokato, – draugė taip pat atsistojo, veide atsispindėjo užuojauta ir susierzinimas. – Tere, tai tavo didžioji proga. Galimybė išeiti iš banko ir pradėti daryti tai, kas tikrai įdomu. Imk ir bėk.
Tiesa. Terė dirbo banke, nes reikėjo kažkur dirbti. Bet ne tokios karjeros ji troško. Iš tikrųjų net nežinojo, ko nori. Kuo ilgiau čia dirbo, tuo buvo patogiau, ir vis mažiau tikėtina, kad ieškosis kito, geresnio darbo.
Visada darė tai, ko iš jos buvo tikimasi. Mokykla. Darbas. Gal visata taip jai suteikia galimybę praplėsti akiratį ir išsiaiškinti, ką dar sugeba?
Žana teisi. Ji privalo pasinaudoti proga. Privalo pamėginti gauti… daugiau.
– Naujasis partneris tikisi tave pamatyti Las Vegase ir turi viską išsiaiškinti dar prieš susitikdama su juo.
Terė išpūtė orą. Ji ne bailė. Net nepanaši. Žinoma, tokioje situacijoje atsidurti neteko, bet jai pavyks.
Pavyks?
Visada buvo gera mergaitė. Gera dukra. Atsakingoji. Svajojo apie kitas
