viskas keičiasi, – nusijuokė Terė. – Bet aš dar nepasiruošusi atsisakyti senojo gyvenimo.
– Manau, – merginos išėjo iš poilsio kambario, – kažkas jau padarė tai už tave.
– Nepakenčiu, kai būni teisi.
– Tere, varai save iš proto, bet neprivalai taip elgtis, – Žana palietė draugės ranką. – Kuperiui Heisui nereikia, kad vadovautum įmonei. Bet, nori jis ar ne, esi jo partnerė ir bent jau galėsi išreikšti savo nuomonę.
Terės mintys vėl ėmė vyti viena kitą. Tai kartą gyvenime pasitaikanti galimybė ir ji būtų visiška kvaiša, jei ja nepasinaudotų tik dėl to, kad bijo. Žinoma, nenutuokia, kaip valdyti viešbutį. Bet ne kartą juose gyveno ir žino, kas klientams patinka ar nepatinka. Tai turėtų kažką reikšti. Jos tėčiui ne vieną dešimtmetį priklausė lankytojų mėgtas restoranas. Būdama paauglė ir pati ten dirbo. Išmoko, kad raktas į sėkmę aptarnavimo srityje – padaryti žmones laimingus. Gal skamba paprastai, bet daugelis to nesupranta.
– Tiesiog keliauk, Tere. Čiupk jautį už ragų. Ir jei tau prireiks kavalerijos, aš atskrisiu kitu lėktuvu.
– Las Vegasai, aš atvykstu, – nusišypsojo Terė.
Po keturių dienų Terė stovėjo dideliame prabangiame viešbučio StarFire vestibiulyje Las Vegase. Grindys dengtos plačiomis, tamsiai mėlynomis plytelėmis, spindinčiomis taip, tarsi jose būtų įkalintos žvaigždės. Aukštos lubos imitavo nakties dangų, nusagstytą žvaigždėmis ir nušviestą krentančių šviesulių auksiniais ruoželiais. Įspūdis buvo toks tikroviškas, kad jei dabar nebūtų vidurdienis, Terė tikrai pagalvotų stovinti lauke ir žvelgianti į dangų.
Sienos nukabinėtos paveikslais auksiniais rėmais, o svečiams, laukiantiems priimamajame, padavėjai mandagiai siūlė atsigaivinti šampanu. Gretimame vestibiulyje veikė kazino ir aplink sklido didžiulis triukšmas. Lošimo automatai pypsėjo, dzingsėjo ir padrąsinamai skambėjo miniai, vaikštinėjančiai kazino teritorijoje.
Terė lėtai apsisuko ratu, matė dovanų parduotuvėles, restoranų ir barų iškabas ir dar daugiau žmonių. Iš to, kiek aprėpė akys, viešbutis atrodė milžiniškas. Pastato eksterjeras įspūdingas, tačiau įėjusi vidun pasijuto lyg visiškai kitame pasaulyje.
Savo naujajame pasaulyje.
Nuo minties norėjosi ir šypsotis, ir įsikąsti į lūpą. Su naujuoju partneriu nesusisiekė, tačiau rezervavo kambarį ir dabar pareigingai, kaip ir kiti svečiai, stovėjo eilėje ir priėmė iš padavėjo taurę šampano.
Nepranešė Kuperiui Heisui, kad atvyksta. Norėjo suteikti sau šiek tiek laiko ir apžiūrėti savo turtą. Pajusti, koks nuo šiol gali būti jos gyvenimas. Arba bent jau ištyrinėti galimybes.
Bent tiek skolinga sau ir įtėviams. Jie ją išaugino stipria ir savimi pasitikinčia moterimi. Išsiuntė į koledžą, drąsino gyventi aistringai. Argi gali dabar pasitraukti net nepamėginusi?
Iš dalies buvo skolinga ir savo biologiniam tėvui. Nepažinojo jo, bet jis tikrai ja domėjosi. Paliko jai viską, ką turėjo, taigi ji yra tikrasis jo palikimas.
Eilė sparčiai mažėjo, jau po minutės Terė stovėjo prie stalo ir padavė administratoriui savo asmens tapatybės kortelę. Priešais šypsojosi mandagus vyras su įsegtu atlape ženkliuku, ant kurio puikavosi vardas Brentas.
– Ar StarFire lankotės pirmą kartą? – paklausė administratorius.
– Iš kur žinote? – nusišypsojo Terė.
– Vis žvilgčiojate į lubas, – vyras pamerkė akį.
– Kalta, – Terė gurkštelėjo šampano. – Jos gražios.
– Tikrai, – jis užmetė akį į merginos vairuotojo pažymėjimą, paspaudė kelis klavišus kompiuterio klaviatūroje ir apmirė, pakėlė galvą ir pažvelgė dar kartą, lyg Terė turėtų tris galvas. – Terė Fergison?
– Teisingai, – ji susiraukė ir stengėsi įsižiūrėti į kompiuterio ekraną. – Juk man rezervuotas kambarys?
– Taip, ponia, – jau kiek iškilmingiau atsakė administratorius. Lengva šypsena dingo. Brentas staiga labai surimtėjo. – Mes jūsų laukėme, ponia.
– Laukėte? – Kada ji spėjo tapti ponia? Tikėjosi atskristi čia niekieno nepastebėta, bet, regis, neišdegs.
– Jūsų apartamentai paruošti ir laukia jūsų, panele Fergison.
– Neužsisakiau apartamentų.
Vyras nusišypsojo, atspausdino dvi korteles vietoj raktų ir įkišo jas į nedidelį aplanką su išpieštu StarFire logotipu. Atidavė Terei asmens tapatybės kortelę, raktus, tada pakėlė akis ir pamojo prieiti kažkam, stovinčiam už jos.
– Kaip ir sakiau, ponas Heisas ir mes laukėme jūsų.
– Ir jis? – Žinoma ir jis, Tere. Ar advokatas visko nepaaiškino?
– Jūsų vardas pažymėtas sistemoje, todėl iš karto žinojome, kai tik atvykote į miestą, – Brentas ir vėl nusišypsojo. – Jūsų apartamentai paruošti jau prieš kelias dienas. Bilas nuneš jūsų krepšius…
Staiga iš niekur greta Terės išdygo dvidešimtmetis pasiuntinukas.
– O, bet aš turiu tik vieną lagaminą ir jis su ratukais. Galiu…
– Toks mano darbas, panele Fergison, – kreipėsi į merginą Bilas. – Palydėsiu jus iki jūsų apartamentų.
Žinoma, jie rezervavo apartamentus. Terei dar neteko apsistoti tokiame viešbutyje, ypač apartamentuose. Kol kas tai visai ne jos kasdienė žaidimų aikštelė. Bet dabar ji šio nuostabaus viešbučio bendrasavininkė, todėl greičiau priprastų prie pokyčių. Ir ji visai nesijaučia keistai.
– Gerai, – nurijo paskutinį gurkšnį šampano ir pastūmė taurę Brentui. – Gal galite ją paimti?
– Su malonumu, panele Fergison. Sveika atvykusi į StarFire.
Sveika atvykusi. Terė nusekė Bilą išblizgintomis grindimis liftų link. Nesijautė laukiama. Jautėsi… pasiekusi ribą. Tuoj susipažins su naujuoju savo partneriu. Pradės viską iš naujo, neturėdama nė lašelio patirties. Vietoje, kurios nepažįsta, pilnoje svetimų žmonių. Žinoma. Puiku. Nervinasi? Ne, kas galėtų nervintis?
Viskas pasikeitė taip netikėtai, kad Terė net neturėjo laiko gerai įkvėpti, ir štai ji jau Las Vegase, žengia pirmuosius žingsnius į pasaulį, kuriam nepriklauso.
Pagrindinis klausimas, ar sugebės jame įsitvirtinti? Ar Kuperis Heisas bandys jai sutrukdyti? Jei taip, ar ji nori kautis dėl naujojo gyvenimo? Terė mąstė apie pokyčius, kuriuos padėtų įgyvendinti tėvo palikimas. Galėtų nusipirkti namą, išsiųsti mamą ir tetą į kelionę aplink pasaulį, jei tik jos norėtų.
Galimybės beribės. Jai tik reikia įrodyti, kad ji gali čia pritapti. Būti šių viešbučių dalimi. Šio verslo.
Prisiminė draugės
