atsiduso ir galva palingavo. Lopšy pradėjo verkti kūdikis, Ulijona atsikvošėjo. Apie džiovinimą savo rūbų ir šildymą sušlapusių kojų visai neataminė. Priėjo greitai prie paminos ir pasilenkė prie ligonės. Pasišnibždėjo mažumą, ligonė dejuodama apsivertė ant kito šono priekiu į pirkčią, Ulijona išėmė kūdikį iš lopšio ir padavė jį prie krūtinės. Paskui atsisėdo ant paminos krašto ir sudėjus rankas ant kelių, tik dabar pradėjo klausyti, ką kalbėjo Jonas su svečiu. Prieš juos stovėjo butelis degtinės ir cininė taurelė. Vaišinosi labai gražiai, gerdami už viens antro sveikatą. Gėrė vienok ne daug: Jonas nebuvo girtuoklis. Svečias kas žin ką aiškino Jonui, prie kas žin ko prikalbėti norėjo. Laikydamas rankoje neišgertą taurelę, atsistojęs, įsmeigdamas savo blizgančias akis berno veidan, kalbėjo svečias: „Kaip Dievą myliu, Jonai, kad būčiau ant tavo vietos, seniai jau savo troboje sėdėčiau. Valgyčiau, gerčiau ir nieko nesibijočiau. Ar tau taip gera berno duona, kad leidi dėdę ponauti ant savo žemės”.
Bernas iš lengvo kraipė juodplaukę ir sunkią galvą. „Oi, gera! – atsakė – kad mano neprieteliams būtų taip gera! Bet ką padarysi? Žmogus dar vaikas buvai, kai pikti žmonės nuskriaudė, žinoma, našlaitį be tėvo. Kaip tiktai tėvas numirė, dėdė tuoj persirašė ant savo vardo žemę ir namus. Mane, sako, komisija šeimininku padėjo, tai ir žemė mano; o brolis, sako, buvo pas mane ažu berną, tai jo sūnui nieko ir nepriguli. Žmonės patarė nusiduoti sūdan. Jis dasamdė advokatą, tai kad pradės advokatas loti, tai visą išlojo, ko norėjo. Aš likau be nieko, ir iš tėvainio likau bernas”.
Mostelėjo ranka ir įpylęs taurelėn truputį degtinės, linkterėjo svečiui galva!
– Sveikas – tarė.
– Ką darysi – tęsė toliau – kas prapuolė, tai prapuolė. Su pačia ir vaikais bado ne stipsiu. Uošvis davė šimtą rublių dalios… Turtingas… Sodininkauja… Duotų ir daugiau. „Kai turėsi, Jonai, už ką sklypelį žemės nusipirkti, tai aš tau kitą šimtą duosiu” – pasakė. Gal visagalis Dievas ir leis nusipirkti… Pati truputį uždirbs… Ir iš algos šiek tiek liks… Kelis skatikus turiu…
– Daug? – užklausė gobus svečias.
Sodietis šyptelėjo.
– Pats ne žinau, – juokaudamas atsakė – gal daug, gal ir nedaug, bet yr…
– Gerai, tai jau žemė, kurią atėmė nuo tavęs dėdė, taip ir prapuls?
– Ką darysi? – atsiduso Jonas. – Gal mano buvo teisybė, o gal ir jo! Tegul mudu Dievas atlygins.
– Eik tu, beproti! – sušuko svečias – tu jau manai, kad tai ir pasibaigė, prapuolė. Tyli ir kenti. Ar tai negalima dabar ir tau pasisamdyti advokatą ir pašaukti dėdę sūdan? Ar jis vienas galėjo turėti advokatą? Tu tai negali? A? Aš tavo padėjimą33 žinau, kaip savo penkis pirštus. Ką jis šneka, tai tas niekai, ir laikas dar neperėjo. Kamgi būtų apeliacija? A?
Vieną pirštą pakėlė aukštyn ir pradėjo juo sukti.
– Ei, ei! – toliau kalbėjo – tu sūdo nematei. Aš mačiau. Didelė tokia seklyčia, kaip bažnyčia, ir joje pastatytas stalas, apdengtas raudona gelumbe; ažu stalo sėdi ponai munduruose, išsiūtuose auksu, ir sprendžia…
– Išsiūtuose auksu… – atkartojo Jonas, kuris su tokia atida34 klausė svečio kalbos, kad net truputį prasižiojo.
– Kaip gi tu manei? Kad tokiose rudinėse, kaip tu? Kuo aukso net akys raibsta… Prieš raudonai dengtą stalą, prieš ponus, blizgančius auksu, stojas atvokatai ir kalba… Taip ir taip, Jūsų Mylistos, ponai sūdžios… Taip ir taip, sako… Sūdžios gi tyli ir klauso, paskui atsistoja ir išeina.
– Išeina! – atkartojo Jonas, kaip ir gailėdamas, kad jau baigiasi graži pasaka.
– A taip, išeina. Eina sau kiton seklyčion, pasikalbėti apie tai, ką šnekėjo advokatai. Paskui grįžta… Visi atsistoja. Vyresnysis sūdžia iš popieriaus balsiai skaito: „Skundą Jono Gaigalo teisingu pripažinti, nuo jo dėdės Povilo žemę ir namus atimti ir Jonui atiduoti”.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
