ranka perbraukė įdrėkstą kaktą.
„Nuostabu“, – pagalvojo Ebė, susiradusi žibintuvėlį, ir apsidžiaugė, kad niekas jos nematė ir negalės papasakoti nuovadoje. Jos kolegos vyrai tikrai apsidžiaugtų.
Seržantė Ebė Kros, bebaimė detektyvė, mirtinai išsigando benamės katės.
Tamsoje atsipeikėjusi Sara Betė išgirdo balsus. Iš pradžių pagalvojo, kad vėl barasi mama ir tėtis. Paskui susivokė esanti ne savo kambaryje ir ne savo lovoje. Ji nežinojo, kur yra, bet suprato, kad svetainėje mamos tikrai nėra.
Ji tyliai gulėjo ir klausėsi audringo šnabždesio. Jai atrodė, kad vieną balsą pažįsta. Dėl to jai turėtų būti ramiau, bet nebuvo. Sara Betė nesuprato, kodėl ją čia atvežė. Kodėl jai neleido žaisti kieme? Kodėl visus langus slėpė tamsios užuolaidos? Kodėl jai neleido grįžti namo?
Ji nieko nesuprato ir labai bijojo. Smarkiai užmerkusi akis stengėsi nepravirkti ir ką nors išgirsti.
– …negali likti čia. Puikiai žinai, kad nesaugu. Čia gali kas nors užeiti.
– Reikia laukti, – piktai atsakė Sarai Betei pažįstamas balsas. – Pervežti per daug rizikinga.
– Tai ką siūlai? – klausė kraują stingdantis pirmasis balsas. – Ką su ja darysime?
Emilei pabudus buvo tamsu ir tylu.
Tačiau ji buvo ne viena. Iš kambario šešėlių jautė stebinčias akis ir dar labiau susigūžė po antklode. Ji labai bijojo, nors jos niekas neskriaudė. Ją maitino ir girdė. Atnešė lėlių ir gražių drabužių, bet jai neleido žiūrėti televizoriaus ir išeiti į kiemą. Be to, neleido paskambinti mamai.
Tai ją gąsdino labiausia. Jeigu ji nepaskambins, mama nežinos, kur jos ieškoti. Kaip ji atvažiuos jos pasiimti?
Emilė labai norėjo, kad mama atvažiuotų. Jai čia nepatiko. Nors turėjo daug gražių suknelių ir lėlių, jai trūko savų žaisliukų, mėgstamiausios pižamos su Mike Pūkuotuku ir minkštos, rožinės, dygsniuotos antklodės, kurią jai pasiuvo senelė Džodžo. Jai trūko savo kambario ir savo lovos. O visų labiausia jai trūko mamos.
Įsikniaubusi į pagalvę ji ėmė tyliai kūkčioti, ir balsas tamsoje tarė:
– Ša, vaikeli, neverk. Greit sugrįši pas mamą.
PENKTAS SKYRIUS
Penktadienis
Kitą rytą į darbą atėjusią Ebę palaikė tik kofeinas ir ryžtas, tiesa, temdomas nemenko nusivylimo. Nuovadą apgulę žurnalistai dar labiau sugadino nuotaiką.
Nutėškusi bylas ant stalo nedidelėje posėdžių salėje, nusiteikė rytiniam pasitarimui. Kol visi susirinks, norėjo dar pavartyti segtuvą su pirštų atspaudais.
Ją labiausiai domino Bobis Li Hačeris iš Palisado – nedidelės bendruomenės prie Luizianos sienos. Beveik prieš dešimt metų jis buvo suimtas už sunkų sužalojimą ir vietos verslininko dukters pagrobimą. Devynerius metus praleido kalėjime ir buvo paleistas likus mėnesiui iki Emilės dingimo.
„Devyneri metai“, – galvojo Ebė, įsistebeilijusi į pavardę. Jis buvo suimtas spalį, o Sedė dingo rugpjūtį. Nejaugi pagrobėjas jis?
Skirtingai nuo kitų, įtrauktų į sąrašą, Bobis Li Hačeris gyveno toliau, negu siekė Ebės pasirinktas kriterijus – daugiau negu per šimtą mylių nuo Edeno. Tai buvo rizikingas spėjimas. Visgi kai dingsta vaikai, negali likti neatsakytų klausimų.
Po rytinio pasitarimo Ebė paprašė šerifo Munio leidimo nuvažiuoti į pietus ir jį apklausti.
– Šįryt paskambinau Palisado šerifui Makelrojui, – pasakojo Ebė. – Jis man atsiuntė vyruko apibūdinimą. Sakė, kad išėjęs iš kalėjimo Hačeris apsigyveno pas senelę, bet Makelrojus jau senokai jį matė. Sakė, kad Hačeris bendrauja su vyresniu pusbroliu. Jo pavardės šerifas neprisiminė, bet žino, kad jis automechanikas. Šerifas mano, kad radę pusbrolį rasime ir Bobį Li. Norėčiau nuvažiuoti pasikalbėti su jo senele. Gal ką nors išpešiu?
– Manai, bus naudos? – paklausė šerifas Munis.
Ebė patraukė pečiais.
– Nežinau, Palisadas – tolokai nuo Edeno, bet vis vien norėčiau patikrinti. Noriu pasiūlyti drauge važiuoti specialiajam agentui Semui Burkui.
– Tiesą sakant, norėjau pasikalbėti su tavimi apie Semą Burką, – grėsmingas šerifo balsas privertė Ebės širdį suspurdėti, bet ji pasistengė neišsiduoti. – Vakar turėjote progą pabendrauti. Ką apie jį manai?
Ką pasakyti be to, kad tokių šaltų akių ji dar nematė, bet, nepaisydama priešiškumo, iškart pajuto jam trauką.
Ji gūžtelėjo.
– Nieko ypatinga nepastebėjau. Atrodo, savo darbą išmano. Gal turėčiau ką nors žinoti?
Šerifas Munis pakėlė telefono ragelį ir kažką pasakė sekretorei. Netrukus atsivėrė durys ir įėjo aukštas šviesiaplaukis – dailaus sudėjimo vyrukas, kuris priverstų suvirpėti daugelio merginų širdis. Tačiau Ebė pažvelgė į jį ir nė nemirktelėjo – ne jos skonio.
O Semas Burkas tavo skonio? – kandžiai paklausė vidinis balsas.
Ką tu išmanai? – atkirto ji.
Tas pats vidinis balsas sugundė jos močiutę, mamą ir seserį. Visų meilė baigėsi širdgėla. Visų gražuoliai vyrai iškeliavo ieškoti naujų nuotykių, palikę įskaudintas moteris ir vaikus. Ebės tėtis ištvėrė ilgiausia. Iki išvykimo nežinoma kryptimi susilaukė net dviejų dukterų.
– Ebe, čia specialusis agentas Talbotas Karteris. Tai jo mes laukėme vakar atvykstančio iš Džeksono skyriaus. Seržantė Ebė Kros. Ji tiria Brodi pagrobimą.
Karterio antakiai pakilo ir jis lyg nepastebėjęs Ebės pasisuko į šerifą.
– Maniau, šias bylas tiria labiau patyrę pareigūnai.
– Seržantė Kros labai gabi, – patikino šerifas Munis.
Agentas nepatikėjo. Pažvelgė į Ebę šaltu, atlaidžiu žvilgsniu. Jau seniai ji prie tokių įprato. Skaudina faktas, kad jos amžius ir lytis svarbesni už gebėjimus. Vis dėlto ji žino, kad ginčytis neverta. Kitaip nei manė Karteris, jai užtenka patirties suprasti, kad kai kurių vyriškių nuomonė apie moteris policininkes niekada nepasikeis.
– Ebe, specialusis agentas Karteris nori užduoti keletą klausimų apie Semą Burką.
Ebė nustebusi pažvelgė į Talbotą Karterį.
– Kokių?
– Apie galimą jo buvimo vietą. Semas Burkas vakar pamelavo judviem su šerifu Muniu, seržante Kros. Jis nepaskirtas tirti šių bylų. Tiesą sakant, jis apskritai nebetiria bylų. Prieš mėnesį jis atsistatydino iš FTB.
Ebės
