Ebė. Tipažavimas – ilgametė jos svajonė, slaptas troškimas, prieš daugelį metų užkištas į atokiausią kertelę drauge su priėmimo laišku, gautu iš Akademijos po to, kai apsigynė kriminologijos magistro laipsnį. Nuo tos dienos laiškas guli viršutiniame komodos stalčiuje – daugiau nė karto jo neištraukė.
Ignoruoti troškimą buvo sunku, tačiau ilgainiui ji išmoko. Ji susitaikė su mintimi, kad niekada neišvažiuos iš Edeno. Bent jau tol, kol jos sesuo tikėjo, kad Sedę vis dar galima rasti. Ją rasti galėjo tik Ebė.
– Per pastaruosius dešimt metų Burkas dalyvavo tiriant visas žudikų maniakų bylas, – pasakojo Karteris.
– Žudikų maniakų? Ar jis čia dėl to?
– Jei atvirai, mes nežinome, ką jis čia veikia, – niūriai prisipažino Karteris. – Mūsų skyrius neprašė jo pagalbos. Mano žiniomis, jūsiškiai į Kvantiką irgi nesikreipė. Faktas, kad jis jums prisistatė kaip oficialus pagrobimų tyrėjas, mažų mažiausia… keistas.
– Aišku, aš jo neginu, – tarė Ebė, – bet tipažuotojas galėtų mums padėti įminti kai kurias mįsles, pažvelgtų kitu kampu.
Karteris rūsčiai susiraukė:
– Aš tam ir atvykau, seržante Kros, – pasiūlyti techninę FTB pagalbą ir ekspertizę.
Jis trumpam nutilo.
– Gal žinote, kur galėčiau rasti agentą Burką?
Ji gūžtelėjo pečiais. Galva plyšo nuo plūstančių minčių: „Jis nebe FTB agentas. Jis jai melavo. Bet kodėl? Ką jis sumanė?“
Ebė žinojo turinti papasakoti apie nakties įvykius žaidimų aikštelėje, bet Karterio nuomonė jai nerūpėjo. Tegul juodą darbą dirba pats.
– Deja, nežinau.
Jos atsakymas Karterio anaiptol nenudžiugino.
– Jei pamatytumėte, prašyčiau man pranešti. Turime išsiaiškinti, ką jis čia veikia. Jei kuri nors šeima jį pasamdė kaip konsultantą, turėtume tai žinoti. Mums tikrai nereikia apie bylas sklindančių gandų.
Jo žodžiuose slypi maždaug tokia potekstė: Karteris atvyko tapti didvyriu ir nenori, kad jo šlovė atitektų karštakošiui tipažuotojui.
Jį buvo taip lengva perprasti, kad Ebė vos susilaikė nešyptelėjusi.
– Jei pamatysiu, iškart jums pranešiu. Ar viskas? – paklausė šerifo Munio.
– Kol dar neišėjai, norėčiau trumpai šnektelėti.
Jis pasisuko į Karterį.
– Mes neilgai.
Karteris suprato.
– Palauksiu lauke, šerife, – jis linktelėjo ir Ebei, – seržante Kros.
Kai durys užsidarė, Ebė pasisuko į šerifą Munį.
– Kas čia vyksta?
Šerifas gūžtelėjo pečiais.
– Neįsivaizduoju. Kai užsiminiau apie Semą Burką, tam vaikinui vos nesusuko vidurių. FTB, kaip visada, mano, kad varžomės dėl jurisdikcijos, – jis papurtė galvą.
Ebė atsisėdo ant kėdės priešais šerifą ir palinkusi prie jo tarė:
– Agentas Karteris aiškiai ne pačios geriausios nuomonės apie Tyrimų paramos skyrių, bet tik su jo pagalba buvo suimtas Atlantos vaikų žudikas. Mūsų bylomis labai domisi žiniasklaida. Gal dėl to atvyko ir Semas Burkas?
– Turi galvoje kaip samdomas seklys? – šerifas Munis ranka perbraukė per susitaršiusius plaukus. – Kažin, Ebe. Man jis nepanašus į samdinį.
Ebė norėjo pritarti. Kita vertus, Semas jiems melavo. Jos žiniomis, jis atsistatydino iš FTB ir tapo profesionaliu tipažuotoju – žmogumi, kuris pardavinėjo savo įgūdžius išsigandusioms ir puolusioms į neviltį šeimoms. Nuo tokių minčių ji pajuto tuštumą.
Jai vėl iškilo nakties vaizdas. Ji matė Semą, iš gatvės tyrinėjantį žaidimų aikštelę. Ji buvo skaičiusi, kad tipažuotojas privalo gebėti atsiriboti nuo šleikštulio ir pykčio net tirdamas baisiausius nusikaltimus. Antraip jam nepavyktų susitapatinti su nusikaltėliu. Kartais netgi tenka taip pat klastingai elgtis. O jeigu įgūdžiai išsigimsta?
Ebė prisiminė Semo Burko akis – labai šaltas, tolimas ir labai tamsias. Staiga jos kūnu perbėgo šiurpulys.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
