kur važiuojam? – paklausė jis, nykščiu barbendamas į vairą.
– Pas Vikę Vilder, – paaiškino ji. – Norėjote su ja pasikalbėti. Pamaniau – kuo anksčiau, tuo geriau.
Parodęs dešinįjį posūkį jis pažvelgė į Ebę.
– Ar jūs visada tokia… susikaupusi?
Ebė gūžtelėjo.
– Stengiuosi. Jums nepatinka?
– Anaiptol, – jis atsakė po tyčia padarytos pauzės, kad Ebė paspėliotų, ką jis mano. Ji negalėjo atsikratyti jausmo, kad kažkodėl jam nepatinka. Gal todėl, kad moteris? Gal todėl, kad čionykštė? O gal dėl to, kad ji taip pat jį traukė?
– Žinote, dėl to, ką jums pasakiau po pokalbio su Fajeta Gibons… – jis nedrąsiai pradėjo, bet Ebė pertraukė.
– Kad pavadinote mane nekompetentinga?
Jis rūsčiai žvelgė į kelią.
– Aš taip nesakiau.
– Bet labai norėjote pasakyti, kad pirmoji apklausa buvo niekam tikusi, – Ebė pažvelgė į jį ir nusisuko. Nenorėjo sutikti jo žvilgsnio. Pabūgo, kad gali išsiduoti. Net ir supykusi jautė neapsakomą virpulį.
– Aš pasikarščiavau. Atsiprašau, – ramiai tarė jis.
Netikėti žodžiai Ebei akimirką atėmė žadą. Pripratusi prie vyrų viešpatavimo, ji retai girdėjo atsiprašymus.
– Galite neatsiprašinėti, – atsargiai tarė ji. – Tiesiog supraskite: mano skyriaus žmonės neriasi iš kailio, kad rastų tas mergaites. Didžiausias mūsų noras – grąžinti jas artimiesiems.
– Mes visi to norime, – sustabdęs automobilį prie šviesoforo jis atsigręžė į Ebę. Jo žvilgsnis buvo gilus ir ugningas. Neatsispyrusi pagundai Ebė su nuostaba tyrinėjo jo akių gelmes.
„Saugokis vyriškių, turinčių paslapčių“, – būtų ją įspėjusi močiutė, bet Ebės įspėti nereikia. Ji tikrai neįsimylės tokio vyro kaip Semas Burkas. Tokio, kuris šiandien čia, o rytoj – už šimto mylių.
Nepastovūs vyrai Ebės šeimos moteris traukė it magnetai, tačiau ji pasiryžusi sulaužyti taisyklę. Kitaip nei jos močiutė, motina ir sesuo, Ebė neleis sudaužyti savo širdies. Jos pažiūros kitokios. Vis dėlto Semas Burkas per keturias valandas privertė suabejoti savo įsitikinimais.
Ebė jautė ją varstantį smalsų žvilgsnį, bet nusisuko į langą. Nusprendė: „Jeigu jų akys nesusitiks, viskas bus gerai“.
Šviesoforas persijungė ir automobilis pajudėjo. Nė vienas nepratarė nė žodžio, kol Ebė parodė stovėjimo aikštelę prie sublokuotų namų Edeno centre. Kompleksą sudarė keturi namai. Visuose po keturis butus: du viršuje ir du apačioje. Namai lanku juosė kiemą, kurio centre kadaise puikavosi triaukštis, gėlėmis apsodintas fontanas.
Terakotos taurės buvo sklidinos sausų lapų ir kankorėžių, o lysvėse styrojo kelios apvytusios petunijos.
Ebė pirma užlipo antrojo namo laiptais ir pasibeldė į Vikės Vilder duris. Netrukus jos šiek tiek prasivėrė ir pro plyšį pažvelgė mergina.
– Ko norėtumėte?
Pamačiusi Ebę ji iškart atlapojo duris, prispaudė ranką prie krūtinės ir sušuko:
– Seržante Kros, Dieve mano! Gal suradote Emilę? Ir Sarą Betę? – pastarąjį vardą ji ištarė lyg abejodama, tarsi pamiršusi, kad būta ir antro pagrobimo.
Ebė atsakė:
– Ne, deja, neradome nė vienos. Su manimi atvyko specialusis FTB agentas Semas Burkas. Jis norėtų užduoti jums kelis klausimus.
Vikės Vilder žvilgsnis šokinėjo nuo Ebės prie Semo. Ranka gniaužė iš džinsų išsitaršiusių juodų marškinėlių apykaklę.
– Bet… aš jau keliskart viską pasakojau policijai. Nežinau, ką dar pridurti.
– Gal net pati nustebsite, – paslaptingai tarė Semas. – Žmonės neretai ką nors prisimena tik po vieno ar net kelių pokalbių. Ar galime įeiti? – mandagiai, bet griežtai paklausė Semas. Buvo aišku, kad neigiamas atsakymas jo tikrai netenkintų.
– Žinoma, – ji atsitraukė jų praleisti.
Įėjusi į nediduką butą Ebė apsižvalgė. Po Emilės dingimo ji du kartus apklausė Vikę: vienąkart – šerifo kabinete, o kitąkart – mokykloje. O dingus Sarai Betei jiedu su Deivu Konarsu vadovavo grupinei mokyklos personalo apklausai Ferheiveno kavinėje. Per pokalbį akis į akį Ebę sužavėjo jaunosios mokytojos noras padėti tyrimui ir akivaizdi meilė moksleiviams. Ji pratrūkdavo raudoti beveik po kiekvieno sakinio.
Šįvakar ji buvo kitokia – labai susijaudinusi, nenustygstanti vietoje. Jos rankos tai pakildavo prie plaukų, tai vėl nusileisdavo. Žvilgsniu Vikė klaidžiojo po kambarį, lyg ieškodama ant grindų numestų apatinių. „O gal ko nors baisesnio?“ – pagalvojo Ebė.
Kai Semas ėmė klausinėti, Ebė pamėgino nauju žvilgsniu patyrinėti mokytojos veidą. „Ar ji galėjo suklysti dėl Vikės? Gal jos meilė moksleivėms tėra vaidyba?“
Ebė taip nemanė. Ji išmoko pastebėti neatitikimus. Vikės sielvartas dėl Emilės dingimo buvo nuoširdus, priešingu atveju ji – nuostabi aktorė.
„Bet kodėl ji taip nervinasi?“ Ebė atidžiai stebėjo mokytoją ir stengėsi perprasti nerimo priežastį. Mergina buvo žemo ūgio – ne aukštesnė kaip metro penkiasdešimt trijų ar keturių, smulkaus sudėjimo. Trumpa, berniukiška šukuosena tiko prie vaikėziškų bruožų. Žalios akys po storais stiklais juoduose rėmuose atrodė švelnios ir rimtos.
Apklaususi kelių jos mokinių tėvus, Ebė sužinojo, kad Vikė – mylimiausia mokytoja. Miela, švelni, visus užjaučianti. „Kartais net įkyroka, – išdavė vienas tėvelis, – bet jos ketinimai geri. Vaikai ją dievina“.
– Ar tiesa, kad abi mergaitės – Sara Betė Brodi ir Emilė Kembel – buvo jūsų auklėtinės? – paklausė Semas.
Vikė linktelėjo.
– Taip, tiesa.
– Ar jos draugavo?
– Grupė nedidelė. Visi vaikai tarpusavyje draugauja.
– Paaiškinsiu, – tarė jis. – Ar jos susitikdavo per atostogas? Ar viena pas kitą nakvodavo?
Vikė dvejojo.
– Jos nebuvo geriausios draugės. Žaidė ne tik dviese.
– Ar žaidė vienoje komandoje, pavyzdžiui, futbolą?
– Atrodo, ne.
– Ar rengėte grupei išvykas?
– Nespėjau.
