Burko akyse vėl pasirodė kibirkštėlė ir šalta tamsa, privertusi Ebę suvirpėti.
– Kada tiksliai pradingo Sara Betė?
– Apie pusę keturių, – atsakė šerifas Munis. – Jos tėvo sekretorė maždaug penkiolika po trijų pasiėmė ją ir nuvažiavo tiesiai į vaistinę. Iki jos ne daugiau kaip penkios minutės. Sekretorė Luana Plimpton sako pasigedusi Saros Betės tikrai ne vėliau kaip po penkių minučių. Jiedu su vaistininku Žeraldu Fergiusonu apieškojo vaistinę. Ilgai neužtruko. Vaistinė nedidelė, privati. Stebėjimo kamerų nėra. Dispečerė skambutį užfiksavo be devyniolikos ketvirtą. Pareigūnas į nusikaltimo vietą atvyko po dešimties ar penkiolikos minučių. Pradinis tyrimas rezultatų nedavė.
Semas žvilgtelėjo į laikrodį.
– Kelios minutės po trijų. Palydėkite mane prie vaistinės. Pusę keturių noriu būti ten.
Tuo metu prie vaistinės viskas turėtų būti taip, kaip tądien, kai dingo Sara Betė. Praeis pasiuntinukai, iš darbo grįš žmonės, iš mokyklų pasipils vaikai. Gal dar neapklausti potencialūs liudytojai.
– Ten budi keli pareigūnai, – pareiškė šerifas. – Dar viena pora akių ir ausų tikrai nesutrukdys. Brodi bylą tiria Ebė. Tegu ji važiuoja kartu ir atsako į jums rūpimus klausimus.
Nors Ebė tikėjosi to, bet panoro išsisukti. Reikėtų prisiminti kokį nors neatidėliotiną reikalą.
Semas Burkas atsistojo.
– Važiuojam.
– Paskui jus, – pasakė ji.
Prie durų jis stabtelėjo jos praleisti. Ebė nesuprato, jis taip elgiasi iš mandagumo ar norėdamas pabrėžti jos lytį. Todėl nežinojo – džiaugtis ar pykti. Nusprendė supykti. Jos manymu, specialiajam agentui Semui Burkui ši emocija – ne naujiena.
Semas sustabdė išnuomotą automobilį kelkraštyje prie Fergiusono vaistinės taip, kad jiedu su seržante Kros galėtų netrukdomi stebėti susikertančias gatveles. Priešais juos stovėjo policijos departamento visureigis. Tolėliau – dar vienas. Dešinėje automobilių aikštelė buvo uždaryta. Buvo matyti daugybė apibrėžtų, išmatuotų ir nufotografuotų padangų žymių. Niūriai atrodė uždaryta vaistinė tamsiais langais ir apjuosta nusikaltimo vietą žyminčia juosta.
Semas užsimerkęs pabandė įsivaizduoti įvykių eigą. Įsivaizdavo Saros Betės pagrobėją, išnešantį mergaitę iš vaistinės, įstumiantį ją į automobilį ir vežantį tolyn nuo draugų ir artimųjų. Tolyn nuo mamos. O gal ją pagrobė kas nors iš čionykščių? Gal kuris nors gretimų namų gyventojas? Gal jis pamatė Sarą Betę ir tiesiog panoro jos? O jei mergaitė čia pat – taip arti, kad ištiesęs ranką Semas ją paliestų?
Jis žiūrėjo į gatvę, į baltus dviaukščius namus tamsiais langais. Širdį kaustė baimė. Gali būti, kad Sara Betė kur nors visai šalia. Išsigandusi, drebanti, bet saugi ir sveika. Gali būti, bet tikimybė labai menka. Po dvidešimties darbo metų FTB Semas žinojo, kaip baigiasi dauguma tokių bylų. „Tik ne ši. Maldauju, Dieve, tik ne ši“.
Seržantė Kros pasimuistė keleivio sėdynėje. Semas ją nužvelgė. Ji dar vaikas – kokių dvidešimt septynerių ar aštuonerių – per žalia tokiai bylai. Kiek nusikaltimų padaroma Edeno miestelyje? „Užtektinai, – pamanė jis. – Dingo trys mergaitės“. Jis išjungė variklį ir atidarė langą. Į automobilį plūstelėjo tvankuma.
– Ar teko tirti tokią bylą? – tiesiai paklausė jis.
– Turite galvoje pagrobimą? – ji atsuko rūstoką veidą. – Ne, bet žinau, ką reikia daryti. Mano skyriaus žmonės laikosi taisyklių.
– Kitko ir nesiūlau.
„Aikštinga“, – pamanė Semas. Jo nuomone, pareigūnės moterys savo teritoriją gina ne mažiau negu vyrai. Kartais net labiau. Seržantė Kros – ne išimtis.
– Atleiskite, – atsiprašydama patraukė pečiais, – turbūt mes pervargę.
Ji nepastebėjo nieko ypatinga.
– Papasakokite dar apie tą savo nuojautą.
Ji pažvelgė nustebusi, akimirką patylėjo, lyg abejodama klausimo nuoširdumu.
– Kodėl manote, kad turime ieškoti daugiau nei vieno „nežo“? – spaudė jis.
– Kaip jau sakiau, iš dalies taip kužda nuojauta. Saros Betės pagrobimas man atrodo kitoks, o Sedės ir Emilės – neįtikėtinai panašūs, – seržantė Kros išsitiesė kedėje, lyg tai jos žodžiams suteiktų daugiau svorio. – Prieš kelias dienas iki Emilės Kembel dingimo vietos televizijos kanalas parodė siužetą apie Sedės pagrobimą. Rodė interviu su mano seserimi.
– Jūsų seserimi?
– Sedė Kros – mano dukterėčia.
Semas į ją žvilgtelėjo svarstydamas, ar turėtų ką nors atsakyti. Tirti nusikaltimus prieš vaikus visada sunku, o kai nelaimė nutinka artimajam, neretai apima panika, nes pareigūnas puikiai pažįsta žiaurią tikrovę. „O, taip“, – liūdnai pagalvojo Semas. Praradimo skausmas jam žinomas. Jis gerai suvokia tikrovę.
– Tęskite, – paragino jis šiurkščiai.
– Laidoje buvo papasakotas ir netgi suvaidintas Sedės pagrobimas. Pokalbyje dalyvavo ir keli vaikai, tądien žaidę su Sede aikštelėje. Jie jau penkiolikmečiai, – ji nutilo ir giliai atsikvėpė. – Laida galėjo paskatinti Emilės pagrobėją.
Semas pažvelgė į ją su nuostaba. Tokios nuovokos jis nesitikėjo. Iš patirties žinojo, kad mažų miestelių pareigūnai nuovoka nepasižymi.
– Pagalvokite, – tarė ji. – Koks nors iškrypėlis, vaikų grobikas, pamato laidą ir nusprendžia pamėginti pats. Pasislepia aikštelėje, kurioje buvo pagrobta Sedė, pamato į ją labai panašią Emilę ir pagrobia.
Ebė gūžtelėjo pečiais.
– Gal ir mažai tikėtina, bet įmanoma.
– Taip, – pritarė jis.
Ebė trumpam nutilo.
– Vis dėlto jei prisiminsime datą – antrasis pagrobimas įvykdytas per pirmojo metines, – labiau tikėtina, kad Emilę ir Sedę pagrobė tas pats asmuo. Įtariamasis, „nežas“ – pasitaisė ji prisiminusi Semo žargoną, – pastaruosius dešimt metų galėjo praleisti kalėjime už kitą nusikaltimą, gal netgi kitą pagrobimą. Išėjęs į laisvę jis pamato laidą ir to užtenka, kad vėl leistųsi į medžioklę.
– O Sara Betė Brodi?
Seržantė Kros susiraukė.
– Čia scenarijus kitoks. Ji pagrobta dviem dienomis vėliau negu Emilė ir ne toje vietoje. Be to, ji visai nepanaši į kitas dvi mergaites.
– Jūsų manymu, Emilės dingimas tapo impulsu Saros Betės pagrobėjui? – Semui teko pripažinti, kad susidomėjo. Aišku, jis iškart pastebėjo klaidų,
