ir nutaisęs rūstoką veido išraišką be mandagių įžangų tarė:
– Panele Gibons, norėtume užduoti keletą klausimų apie mergaitę, vakar po pietų dingusią iš Fergiusono vaistinės.
Įskaudinta tokio stačiokiškumo Fajeta atsilošė supamojoje kėdėje ir ėmė energingai vėduotis laidotuvių rūmuose įsigyta vėduokle.
– Kas čia vyksta, Abigaile? Policija manęs jau klausinėjo. Pasakiau, kad nieko nemačiau. Kai tą vargšelę pagrobė, net nebuvau namie. Ar nemanai, kad pamačiusi ką nors įtartina būčiau sukėlusi pragarišką triukšmą?
– Tokia tvarka, – nuramino Ebė. – Apklausiame visus gatvelės gyventojus. Pasitaiko, kad žmonės vėliau ką nors prisimena. Tiesiog jūs pirmoji, pas kurią užsukome.
Fajeta į ją pažvelgė primerktomis akimis.
– Ar kalbėjotės su Gerte Elers? Ji nuolat kiša nosį į svetimus reikalus.
– Deja, ponia Elers išvykusi į Biloksį pas dukrą ir anūkus. Grįš tik kitą savaitę.
Pamiršusi, kad ji dama, Fajeta prunkštelėjo.
– Neįsivaizduoju, kas tą moterį pakęstų visą savaitę. Jos duktė – tikra šventoji…
– Ponia Gibons, mūsų klausimai labai svarbūs, – nekantriai pertraukė agentas Burkas.
Lingavimas liovėsi. Vėduoklė sustingo. Fajeta pervėrė Ebę ugningu žvilgniu, lyg sakydama: „Kaip drįsai į mano namus atsivesti tokį stačioką?“
– Dingo dvi mergaitės, – paaiškino Ebė. – Dedame visas pastangas, kad jas rastume, tačiau kol kas jokių rezultatų. Tikiuosi, nesupyksite, jei apsieisime be įžangų.
Po trumputės pauzės kėdė vėl ėmė suptis, vėduoklė subangavo.
– Baisi tragedija, – pripažino Fajeta. – Deja, niekuo negaliu jums padėti.
– Norime įsivaizduoti kasdienį gatvelės gyvenimą tuo laiku, kai dingo Sara Betė. Jei žmonės pagalvos, kur tuo metu buvo ir ką veikė, gal prisimins ką nors naudinga mums.
– Jau sakiau šerifui Muniui, kad nebuvau namie. Lygiai trečią, kaip ir kasdien, išėjau į kapines.
Semas Burkas jau buvo prasižiojęs kažką sakyti, bet Ebė pamojusi ranka jį aplenkė.
– Ėjote į rytus Pirmąja, paskui Persikų gatve pasukote į pietus? Ar Klevų gatve iki Mimozų, o paskui iki Persikų?
Fajeta susiraukė.
– Koks skirtumas?
– Sarą Betę iš mokyklos pasiėmė jos tėvo sekretorė Luana Plimpton. Pasak panelės Plimpton, nuo žaidimų aikštelės jiedvi važiavo į vakarus Pirmąja gatve sidabriniu linkolnu. Manome, kad Saros Betės pagrobėjas galėjo sekti nuo mokyklos joms iš paskos. Jei ėjote į rytus Pirmąja gatve iki Persikų, galėjote jas sutikti. Gal matėte automobilį?
– Nekreipiu dėmesio į automobilius, – su abejone ištarė Fajeta. – Kadaise svajojau apie tėvelio študbeikerį. Gražus automobilis, važiuojantis nepaprastai lengvai. Aišku, tėvelis neleido man vairuoti, nes mamytė manė, kad jaunoms panelėms tai nedera, – nutilusi ji supratingai nužvelgė Ebę. – Tikriausiai manai, kad aš beviltiškai senamadiška, Abigaile. Krosų dukterims viskas leidžiama. Vairavimas – tik nekalta smulkmena.
Ebės veidą užliejo raudonis. Ji žvilgtelėjo į Semą Burką, šis į ją žiūrėjo… „Kaip? Smalsiai? Su panieka? O gal nekantraudamas?“ – pagalvojo ji. Tušti plepalai jam nenaudingi. Jeigu jai nepavyks pakreipti pokalbio reikiama linkme, agentas Burkas gali imti šiurkščiai tardyti vargšę moteriškę.
– Kaip sakiau, Luana Plimpton vairavo sidabrinį linkolną – didelį automobilį, – paaiškino Ebė. – Gal prisimenate vakar po pietų Pirmojoje gatvėje mačiusi tokį automobilį?
Fajeta papurtė galvą.
– Ne, bet aš nėjau Pirmąja. Kaip sakei, ėjau Klevų gatve iki Mimozų – truputį toliau, bet daugiau pavėsio. Nebepakeliu kaitros taip, kaip pirmiau. Žmonės kalba, kad po širdies smūgio saulė pavojinga.
– O kaip grįžote? Tuo pačiu keliu?
– Taip, nors tuo metu jau ir Pirmojoje yra pavėsio. Man patinka grožėtis Inesos Ventvort sodu. Ji augina rožes. Nors, kai taip karšta, niekas nežydi…
– Kada grįžote namo? – nutraukė Ebė, pajutusi kad jos kantrybė irgi senka.
– Abigaile, – kreipėsi Fajeta įsižeidusiu balsu, – nors galėjai paveldėti Krosų polinkį vaidytis, žinau, kad tavo mama ir ypač senelė Eulalija mokė nepertraukti vyresnių už save.
Ebė atsiduso ir perbraukė ranka sudrėkusius plaukus. Ji vengė Semo Burko žvilgsnio. Suprato: jeigu jos kantrybė senka, jo jau seniausia išgaravo.
– Atleiskite, panele Gibons. Laikas mums labai brangus. Turime rasti tas mergaites, net jei teks ką nors įžeisti. Visų svarbiausia – mergaitės. Manau, jūs man pritarsite.
Fajeta nenoriai linktelėjo.
– Žinoma. Klausk, Abigaile. Vis dėlto nesuprantu… – šįkart ji nutilo pati ir tvirtai suspaudė lūpas.
– Kada, jūsų manymu, išėjote iš kapinių? – paklausė Ebė.
Fajeta atsiduso.
– Iki kapinių nueinu per penkiolika minučių, jei manęs niekas neužkalbina. Vakar neužkalbino. Pas mamytę ir tėvelį praleidau ne daugiau kaip penkiolika minučių, nes baisiai kaitino.
– Vadinasi, maždaug pusę keturių jau ėjote namo Mimozų gatve. Gal pastebėjote ką nors neįprasta? Gal kokį nematytą automobilį? Ar šiaip ką?
– Ne, nieko, tik… – Fajeta pagalvojo. – Nežinau, ar tai neįprasta, nes iš visokių pasakojimų man susidarė įspūdis, kad vaikai – siaubingi padaužos. Vakar Tamės Pret berniukų vos nepartrenkė automobilis. Mačiau savo akimis.
– Papasakokite, – Semo Burko akys taip įsisiurbė į vargšę moterį, kad Ebei jos pagailo. Fajeta ėmė dar energingiau vėduotis.
– Jie važinėjo riedlentėmis, – Fajeta atrodė pasipiktinusi. – Juk žinote, kokie tie vaikai. Gatvėje nesaugu. Nesuprantu, kodėl niekas tuo nesirūpina.
Ebė susilaikė nepasakiusi, kad būna pavojingesnės veiklos už važinėjimąsi riedlente. Ji buvo girdėjusi apie Pretų berniukus. Trylikos Markas ir penkiolikos Mičelas jau turėjo šiokių tokių nemalonumų. Įsilaužimas, chuliganizmas – vaikiškos išdaigos, neretai peraugančios į rimtesnius prasižengimus. Ebė užsirašė jų vardus į knygelę.
– Tai kas atsitiko? – paklausė ji.
– Mimozų ir Klevų sankryžoje jie šūkaudami leidosi per gatvę, visai nežiūrėdami sau po kojomis. Kai pasiekė
