tik sumirksėjo ir gurkštelėjo vandens. Iš tiesų ji netroško tik pakeisti darbo vietą. Norėjo imtis savo verslo. Bet tam reikėjo krūvos pinigų, kurių ji neturėjo. Beliko apsispręsti – arba ieškoti daugiau verslo partnerių nei būtų norėjusi, arba laukti. Nutarė laukti.
Ketino trejus metus taupyti pinigus, o tada atidaryti savo svajonių restoraną. Taigi kad ir koks viliojantis atrodė siūlomas atlyginimas, jo nepakako.
– Tavo pasiūlymas manęs nedomina, – išrėžė šyptelėjusi.
Kolas prisimerkė.
– Tai ko tu nori? Nesvarstant galimybės pamatyti mano galvą, pasmeigtą ant kuolo.
Dabar Penė nusišypsojo visai nuoširdžiai.
– Niekada to netroškau, – tarė ji. – Na, bent jau po to, kai baigėsi skyrybų procesas. Juk treji metai praėjo, Kolai. Seniai viską pamiršau. Nejaugi tu dar ne?
– Žinoma, kad pamiršau. Tai kodėl nenori priimti mano pasiūlymo? Juk tas darbas geras.
– Aš neieškau darbo. Ieškau progos.
– Ką turi galvoje?
– Daugiau nei įprastą sutartį. Noriu, kad ant restorano būtų mano vardas, o viduje turėčiau visišką laisvę fantazijai. – Ji įkišo ranką į švarkelio kišenę ir išsitraukė popieriaus lapą. – Turiu sąrašą.
Tinkami elgtis visada labai sunku, – mąstė Kolas išlankstydamas lapą. Ir šįkart ne kitaip. Jis perbėgo akimis sąrašą ir švystelėjo atgal. Penei reikia ne progos, o jo pautų, pačirškintų su česnakais ir puikiu grietinėlės padažu.
– Ne, – pareiškė šaltai, stengdamasis nekreipti dėmesio į rausvus ir rudus pavakario saulės atspindžius kaštoniniuose jos plaukuose.
– Kaip nori. – Pasiėmusi lapą Penė jau rengėsi kilti nuo stalo. – Buvo malonu tave pamatyti, Kolai. Sėkmės tau ir tavo restoranui.
Jis pasilenkė per stalą ir sučiupo ją už riešo.
– Palauk.
– Bet jei nėra apie ką daugiau kalbėti…
Atrodo visai nekaltutė, – pagalvojo Kolas, žvelgdamas į dideles mėlynas Penės akis, bet žinojo, kad šiuo atviru žvilgsniu pasitikėti negalima. Penę galima įtikinti imtis šio darbo, kitaip ji nebūtų atėjusi į susitikimą. Kvailinti jį ne jos būdui. Bet tai nereiškia, kad negali priversti jo maldauti vien tik norėdama tuo pasimėgauti.
Prisiminus praeitį greičiausiai jis to nusipelnė. Teks derėtis ir nusileisti, kiek įmanoma. Galėtų net pasimėgauti šiomis derybomis, bet Penė atrodo velnioniškai savimi patenkinta.
Tikėdamasis ją įsiutinti Kolas perbraukė nykščiu per riešą žinodamas, koks bus poveikis. Penė dažnai sielodavosi dėl stambių savo dilbių, riešų ir plaštakų, sakydavo, kad jie neproporcingi visam jos kūnui. Kolui atrodė, kad ji kvailai ieško nesamų trūkumų. Šios moters rankos – kaip tikros virėjos: randuotos, mitrios ir stiprios. Jam visada jos patiko – tiek ruošiančios maistą virtuvėje, tiek glamonėjančios jį miegamajame.
– Šito nebus, – pareiškė jis linktelėjęs į popieriaus lapą ir atleido gniaužtus. – Ir tu tai supranti. Kur tikrasis sąrašas?
Penė šyptelėjo ir atsilošė kėdėje.
– Girdėjau, kad puolei į neviltį. Juk turėjau pabandyti.
– Ne tokia jau gili ta mano neviltis. Tai ko nori?
– Laisvės vaizduotei sudarant valgiaraštį ir savo vardo po juo, visiškos valdžios virtuvėje, nuosavybės teisių į ypatinguosius mano sukurtus patiekalus, teisės išspirti restorano direktorių, jei tik jis pernelyg įžūliai mėgins mane spausti, keturių savaičių atostogų per metus ir dešimties pelno procentų.
Pasirodė padavėja su jų pietumis. Kolas buvo užsisakęs suvožtinį, o Penė – salotų. Ne bet kokių. Priešais Penės dubenį su keturių rūšių salotų lapais padavėja padėjo aštuonis dubenėlius su pagardais.
Kolui atidžiai stebint Penė į kavos puodelį šliūkštelėjo alyvų aliejaus, balzaminio acto, įbėrė maltų pipirų ir įspaudė pusę citrinos. Pamaišiusi šakute salotas sudėjo pjaustytą rūkytą vištieną ir fetą, tada pauostė cukruotas karijas ir subėrė ant viršaus. Lazdynų riešutus praleido, įmetė tik pusę pomidoro, pridėjo mėlynojo svogūno vietoje laiškų ir užpylė padažu. Viską sumaišiusi sukrovė dubenėlius į krūvelę ir paragavo savo patiekalo.
– Ir kaip? – paklausė Kolas.
– Skanu.
– Kam tau eiti kur nors valgyti?
– Paprastai neinu.
Ir anksčiau neidavo. Mielai paruošdavo kokį įstabų patiekalą jųdviejų virtuvėje, o jis su malonumo jai tai leisdavo.
Kolas vėl įbedė žvilgsnį į reikalavimų sąrašą. Penė negaus visko, ko nori – jis nenusileis jai vien iš principo. Be to, tai gryni niekai.
– Gali sau fantazuoti dėl valgiaraščio ir vadovauti visai virtuvei, – pagaliau tarė savo žodį, – bet ypatingieji patiekalai priklausys restoranui.
Vadinasi, viskas, ką ji sukurs dirbdama restorane, bus restorano nuosavybė.
– Aš noriu būti įsitikinusi, kad išeidama iš darbo galėsiu išsinešti savo receptus. – Penė pasismeigė salotų. – Ši sąlyga man nepriimtina, Kolai.
– Susikursi ką nors nauja.
– Reikalas tas, kad aš nenoriu nieko, ką gero būsiu sukūrusi, palikti nevykusios tavo šeimos rankose, – tarė ji ir dėbtelėjo į Kolą. – Kol nepuolei man į akis, norėčiau priminti, jog prieš penkerius metus „Jūros krantas" kiekvieną mielą savaitgalį būdavo užsakytas visam vakarui.
– Tegul bus valgiaraštyje įrašytas tavo kaip vyriausiosios virėjos vardas, – nusileido jis. Pastebėjo, kad Penė įsitempė – iki šiol dar nebuvo ėjusi tokių pareigų. Jau šis tas. – Gausi tris pelno procentus, – pridūrė.
– Aštuonis.
– Keturis.
– Šešis.
– Penkis, – nukirto Kolas. – Bet restorano vadovo nešok- dinsi.
– Man juk teks su juo – arba su ja – dirbti.
– O jam – arba jai – teks dirbti su tavimi.
Penė šyptelėjo.
– Nejaugi negirdėjai, ką žmonės apie mane kalba? Darbe esu švelni it saulės spindulys.
Kolas buvo girdėjęs, kad ji siekia tobulumo ir dėl patiekalų kokybės nesileidžia į jokius kompromisus. Kai kas ją vadino sunkiai sukalbama, priekabia
