su draugais, patiekusi gero maisto ir vyno. Bet šįkart teks palaukti.
– Dėl rimtos priežasties, – sušnabždėjo ji, uždėjusi delną ant pilvo.
Į aikštelę įvažiavo automobilis. Atsisukusi Penė pamatė tamsiai mėlyną BMW Z4. Ji nužvelgė prabangų kabrioletą ir į galvą šovė bent pustuzinis kandžių klausimų. Ar Kolas bent kartą per pastaruosius trisdešimt vienus metus atkreipė dėmesį, koks lauke oras? Ar tikrai išmintinga žiemą važinėti kabrioletu?
Bet kai atsidaręs dureles Kolas išsiropštė iš automobilio, Penė neištarė nė žodžio, tik išspaudė šypseną ir pamojo ranka. Kai jis išsitiesė visu šešių pėdų ūgiu ir pasitaisė odinį švarką, moteris pasijuto it statistė vyriškų kvepalų reklamoje, kuriai liepta iš susižavėjimo užkandus žadą stebėti pasaulinio garso modelį. Šiai scenai derančius žodžius turėtų ištarti kitas asmuo, kurio smegenys šią akimirką geriau veikia.
Nieko gero, – pagalvojo Penė, nes jai užėmė kvapą, virpėjo kinkos, o staiga pajautrėjusios krūtys, regis, pačios veržėsi link jo. Šiomis aplinkybėmis nevalinga jos kūno reakcija pamačius buvusį vyrą visai nieko gero nežadėjo.
Nemanė, kad tai reiškia ką nors ypatinga. Ji laukiasi, todėl kiekvieną dieną mirksta hormonų bangose. Ašaroja žiūrėdama „Hallmark" reklaminius klipus, sriūbauja matydama šuniukus myluojančius mažus vaikus – ir šiaip trokšta visam pasauliui išsiųsti širdingą saldžią žinią.
Ne, tai, ką šią akimirką ji jaučia žvelgdama į Kolą, su juo neturi nieko bendra, dėl visko kalta ta trintuko dydžio zigota jos pilve.
Bet tai nereiškia, kad ji negali visiškai apsikvailinti.
Teko priminti sau, kad ji yra visų gerbiama virėja, garsėjanti griežtumu, nesugyvenamu charakteriu ir polinkiu siekti tobulumo. Duonai užsidirba mosikuodama labai aštriais peiliais. O vištos kauliukus gali laužyti plikomis rankomis.
– Pasirengusi žengti į naują pasaulį? – paklausė prie jos priėjęs Kolas.
– Žinoma. Bent jau į savąją jo dalį. – Penė nusekė paskui jį prie paradinių durų. – Man reikės rakto.
Pasirausęs kišenėje jis ištraukė raktų ryšulį.
– Visi pažymėti – nuo paradinių ir galinių durų, visų sandėlių, vyno rūsio ir stipriųjų gėrimų saugyklos.
Atrakinęs dvigubų medinių įstiklintų durų dešiniąją pusę Kolas žengtelėjo į šalį, praleisdamas ją į vidų. Įėjusi į tuščią prietemoje skendinčią patalpą Penė tuoj to pasigailėjo – į nosį tvoskė dvokas.
– Kas čia? – paklausė mojuodama delnu priešais nosį. Klaikus susvilusio kailio, gendančios žuvies, mėsos ir pūvančio medžio kvapas užėmė žadą.
– Stiproka, – sutiko Kolas. – Sandėliai nevalyti nuo uždarymo. Kai lankiausi čia praėjusią savaitę, buvo dar blogiau.
Penė negalėjo įsivaizduoti, kaip gali būti dar blogiau. Jau ir taip turėjo iš visų jėgų laikytis, kad nesusivemtų. Per be- veik keturis nėštumo mėnesius jos nė karto nesupykino – iki dabar.
Kolas plačiai atvėrė laukujes duris ir įjungė vėdintuvus.
– Akimirksniu pagerės.
Ji perbraukė batu per kilimą.
– Dvokas neišsisklaidys, kol neišvalysime.
– Žinau. Visur kitur, išskyrus čia, iškalta kietmedžiu. Sutvarkysime grindis, tada pakeisime kiliminę dangą.
Penė vylėsi, kad to pakaks.
Bent jau patalpa gera – aukštomis lubomis, dideliais langais. Vakarieniaudami ant vandens restorano lankytojai paprastai nori grožėtis vaizdu. Penė pastebėjo didžiulius stendus su salės eskizais. Kolas priėjo prie jų.
– Kaip matai, tik nežymiai šį tą pagražinsime. Neturime laiko kapitaliniam remontui.
– Aha.
Penė praėjo pro stendus. Paradinė restorano pusė jos nėmaž nedomino – tai ne jos rūpestis. Kur kas labiau rūpėjo kitos patalpos, tikrosios jos valdos, o konkrečiai – virtuvė.
Ji nužingsniavo per salę ir įėjo pro didžiules dvivėres duris. Čia dvokė dar labiau, tačiau nekreipdama į tai dėmesio moteris apžvelgė būsimą savo karaliją.
Bent jau švaru, – pagalvojo apžiūrinėdama didžiulę mal- komis kūrenamą krosnį, šutintuvą, aštuonis viryklės degiklius, orkaites. Štai ir pagalbinių virėjų vieta – ilgas nerūdijančio plieno stalas su kriaukle salotoms plauti, puodų stirtos, kep- tuvės ir dubenys. Net atmerktomis akimis įsivaizdavo, kaip čia viskas bus. Nuo krosnies ir degiklių tvoskia svilinantis karštis. Švilpia šutintuvas, o aplink aidi šūksniai „Užsakymas!" ir „Paruošta!"
Restoranas buvo senas, todėl virtuvė – erdvi ir puikiai vėdinama. Padėklai atrodė nauji. Pakilnojusi puodą Penė pajuto, kad jis sunkus, vadinasi, geros kokybės. Dar reikėjo užsukti į sandėlius.
– Galėjai bent apsimesti, kad susidomėjai, – išgirdo ji Kolo balsą virtuvėje.
Ji atsisuko.
– Kuo?
– Restorano sale. Spalvomis ir staliukų išdėstymu.
– Ak taip, žinoma. – Penė kiek patylėjo nežinodama, ką sakyti. – Ten gražu. Įspūdinga.
– Nejaugi manai, kad patikėsiu?
– Ne, bet neturėtum tuo stebėtis. Iš tikrųjų tai man labiausiai rūpi, kokio dydžio salė, kiek joje staliukų, keliaviečiai jie.
Penei buvo svarbu žinoti, kiek bus šešiaviečių ir aštuonviečių staliukų, kad galėtų planuoti didesnius vakarėlius. Nedaug yra dalykų, kurių virėjai nekenčia labiau nei netikėtai užsakytos vaišės dvylikos žmonių būriui.
– Pateiksiu tau visą reikiamą informaciją, – pažadėjo Kolas. – Na, tai ką manai?
Ji šyptelėjo.
– Neblogai. Turėsiu pasirūpinti visu reikalingu inventoriumi. Kokia suma skirta naujai įrangai?
– Surašyk sąrašą, ko reikia, aš viskuo pasirūpinsiu.
Penė suraukė nosį.
– Aš esu vyriausioji virėja ir ką nors perkant turiu tarti paskutinį žodį.
– Tikriausiai pamiršai, kad gerai tave pažįstu. Lindėsi internete ir rankiosies galai žino ką iš Vokietijos ir Prancūzijos. Nespėsiu nė mirktelėti, kai būsi iššvaisčiusi dvidešimt gabalų.
Norėdama, kad Kolas nepastebėtų jos šypsenos, Penė nusisuko.
– Niekada taip nepasielgčiau.
– Kurgi ne. Ir
