Buvai nuostabi. Viskas dėl mano šeimos.
Penė susiraukė.
– Ką? Dėl to, kad senelė būtų pamačiusi tavo žmoną dirbančią? Ji juk žinojo, kad dirbu, Kolai. Nebūtų nustebusi.
– Ne tai. Aš nenorėjau, kad tau tektų dirbti su ja. Nenorėjau, kad su ja susidurtum.
Penė žinojo, kad Kolas su Glorija nepuoselėjo vienas kitam itin šiltų jausmų, bet tokia priežastimi buvo sunku patikėti.
– Užaugau su dviem seserimis, mes trise naudojomės vienu vonios kambariu. Sugebu gražiuoju sutarti su kitais.
– Nenorėjau rizikuoti. Nenorėjau rizikuoti tavimi. Tai neturėjo nieko bendro su tavo gebėjimais.
Penė Kolu nepatikėjo, bet jo teisybė – ar verta dabar dėl to ginčytis? Jis parbėgo atgal ir maldavo, kad ji sutiktų jam dirbti – ji sutiko.
– Gerai, nesvarbu, – gūžtelėjo pečiais Penė. – Kaip nors pakęsiu tave kaip laikinąjį restorano vadovą. Tik nesipainiok man po kojom.
– Ne mano būdui.
– Įdomu, – nusistebėjo Penė, – aiškiai prisimenu, kaip kartą sakei, kad greičiau lazda sužaliuos, nei mudu dirbsime kartu.
– Ištraukei žodžius iš konteksto. Tada buvome susituokę. Restorane per ankšta sutuoktinių porai.
– Bet tada pasišvaistei skambiais pareiškimais. Kiek iš jų pasitvirtino?
Penė tikėjosi, kad šis klausimas Kolą suerzins. Tačiau jis tik šyptelėjo.
– Man regis, apie šešiasdešimt procentų.
– Koks tu dosnus.
– Kalbu apie tai, kas svarbu.
– Tau?
Šįkart Kolas plačiai nusišypsojo.
– O kam daugiau?
– Ak tie vyrai, – burbtelėjo Penė ir nusivilkusi paltą numetė ant stalo. Stengėsi stovėti nugara į Kolą, kad jis nepastebėtų, jog ji šypsosi. Ką gi, tas vyras vis dar sugeba ją suerzinti taip, kad ji trokšta sukapoti jį į šipuliukus, bet niekada nebūna nuobodus. – Dabar mes nebesusituokę, – priminė ji, – todėl esu tikra, kad sutarsime kuo geriausiai, jeigu tik nepamirši, kur baigiasi tavo viešpatystė. – Atsisukusi ji mostelėjo į virtuvės duris. – Čia – mano pasaulis. Nė nemanyk brautis į jį ir nesugalvok nurodinėti.
– Pagrįstas pageidavimas. Glorija taip pat pažadėjo laikytis kuo toliau nuo restorano, užsuks nebent kaip lankytoja. Prieš sutikdamas grįžti, iškėliau tokią sąlygą. Ir tau ji nekvaršins galvos.
– Gera žinia. – Penė nebuvo tokios blogos nuomonės apie Kolo senelę kaip jis pats, vis dėlto su senute jiedvi nebuvo artimos. Jai pasirodžius netoliese Glorija elgdavosi taip, tarsi nuo Penės būtų sklidęs koks blogas kvapas. Ji išsitraukė iš kišenės bloknotą. – Gerai, kalbėkime konkrečiai. Man reikia maždaug savaitės virtuvei sutvarkyti – tada galėsime imtis darbo. Apie darbuotojus jau pagalvojau, todėl lieka tik viską išvalyti, supirkti įrangą ir produktus. Kad galėčiau pateikti užsakymą, turime aptarti valgiaraštį.
– Kada jį parengsi? Turėsiu patvirtinti.
Penė kilstelėjo antakius.
– Ketini man nurodinėti, kokius patiekalus ruošti?
– Kol kas – taip.
Ji nė nemanė jam to leisti, tačiau tą mūšį nusprendė pasilikti vėlesniam laikui, kai valgiaraštis jau bus sudarytas.
– Po poros dienų pranešiu, kaip man sekasi. Kiek laiko tau reikia restorano paradinei pusei sutvarkyti?
– Dviejų savaičių.
Plonyčiu pagaliuku Kolas baksnojo delninuką, bandydamas kažką surasti. Penė priėjo arčiau ir pažvelgė jam per petį.
Tai buvo didžiulė klaida. Staiga ji pajuto, kaip Kolo kūno karštis nutvilkė ją iki kaulų smegenų. Užuodė jo kvapą. Nelaimei, jis vis dar kvepėjo taip pat. Švaria vyro oda ir kažkuo labai savitu. Kvapų prisiminimai galingi. Dar kulinarijos mokykloje Penė išmoko įsiminti kvapus, vėliau tai praversdavo virtuvėje. Ir dabar ją įtraukė prisiminimų sūkurys – štai ji guli nuoga šalia Kolo, kuris prieš akimirką paleido ją, virpančią iš malonumo, ir klausosi jo kvėpavimo.
Moteris atsitraukė atatupsta.
– Tikriausiai jau esi parengęs restorano atidarymo scenarijų, – tarė ji jausdamasi patenkinta, kad balsas išliko ramus. Seksualinės fantazijos dabar labai nedera su Kolu. Juodu ne tik išsiskyrę – ji juk laukiasi kūdikio. Abejojo, kad tuo jį sugundytų.
– Noriu, kad per atidarymo vakarą surengtume didžiulę triukšmingą šventę. Nebus įprasto maisto nešiojimo pagal užsakymą, tiesiog daugybė žmonių vaišinsis užkandžiais. Galėsi pademonstruoti savo išmonę ir supažindinti visus su restorano valgiaraščiu. Pakviesime vietos žiniasklaidos atstovų ir išskirtinių svečių.
Penė nusišypsojo.
– Išskirtinių?
Kolas papurtė galvą.
– Žymių verslininkų, garsenybių ir panašiai.
– Jie apsidžiaugtų išgirdę, su kokius entuziazmu kalbi.
– Noriu pastatyti restoraną ant kojų. Tokia šventė – neišvengiamas blogis.
– Tik neįrašyk to į kvietimus, – patarė Penė. – Kai parengsiu restorano valgiaraštį, imsiuosi vakarėlio. Noriu, kad žinotum – vėliau dirbsiu su tavo tiekėjais, jeigu jie nesusimaus, bet vakarėliui naudosiuosi savais ryšiais. Turiu kelis žuvų žmones, ir toliau su jais bendradarbiausiu.
– Tikrus žuviažmogius? – paklausė Kolas. – Su žiaunomis ir pelekais?
Penė užvertė akis.
– Juk supranti, apie ką kalbu. Jie pravers, kai turėsime išskirtinių užsakymų.
– Sutarta.
Ji peržvelgė užrašus bloknote. Ką dar reikėtų aptarti? Pagaliau pakėlė akis į Kolą.
– Ar tu… – Ji nutilo sugavusi sutrikusį jo žvilgsnį ir susiraukė. – Kas yra?
Kolas atsitraukė.
– Nieko.
– Dar nesu mačiusi tokio keisto tavo veido. Apie ką pagalvojai?
– Juk sakiau – apie nieką.
– Negali būti.
– Gali.
Kolas tylomis nusikeikė. Negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą būtų
