galėsi ir tu tarti savo žodį.
Ji kilstelėjo antakius.
– Įdomu. Teroristas ateina „išvalyti" miesto. Regis, man tai patinka. – Pennė giliai atsikvėpė. – Siūlau tartis dėl penkių pelno procentų ir trejų metų sutarties. Į mano nuomonę bus atsižvelgiama priimant kitą restorano vadovą, be to, išeidama iš darbo turėsiu teisę išsinešti savo patiekalų receptus. – Ji iškėlė ranką. – Bet tik į savo restoraną, o jūs irgi galėsite juos pasilikti „Jūros kranto" valgiaraštyje.
Kolas nenustebo, kad Penė nori atidaryti savo restoraną. Tokia daugumos gerų virėjų svajonė. Tik nedaug iš jų turėjo tam pakankamai pinigų ar gebėjimo vadovauti.
– Na, o atlyginimas, kurį siūlei, man tinka, – pridūrė Penė.
– Ir aš taip manau, – tarė Kolas. – Turėtų atpirkti kai kuriuos praradimus. Kiek žmonių atsivesi su savimi?
– Du. Antrąjį virėją ir padėjėją.
Vyriausiasis virėjas paprastai ateina su keliais savo talkininkais. Kolui tai nerūpėjo, jei tik jie gerai sutardavo su kitais virtuvės darbuotojais.
– Tu niekada neisi atostogų, – pareiškė Kolas. Bent jau anksčiau neidavo.
– Eisiu, – atrėmė Penė. – Kad viskas būtų aišku, ketinu atostogauti.
Kolas gūžtelėjo pečiais.
– Ne anksčiau nei atsistosime ant kojų ir įsivažiuosime.
– Galvojau apie vasaros pabaigą. Iki to laiko viską sudėliosiu į savo vietas.
Galbūt. Nors ji dar nematė, kokia ten netvarka.
– Tai viskas? – pasiteiravo Kolas.
Penė akimirką svarstė, tada gūžtelėjo pečiais.
– Atsiųsk man pasiūlymą raštu. Peržvelgsiu ir pranešiu, ar sumušime rankomis.
– Kitur tau niekas tiek nemokės. Neapsimesk, kad dvejoji.
Penė vėl pasijuto be galo patenkinta.
– Niekada negali žinoti, Kolai. Noriu pamatyti, kokias kortas ant stalo mes tavo konkurentai.
– Žinau, kas tavimi domisi. Jie niekada neatrėš tau tokio didelio pelno gabalo.
– Teisybė, bet tie restoranai dirba sėkmingai. Mažesnis kažko procentas yra geriau nei didelis nieko gabalas.
– Tu gali išgarsėti, – neatlyžo Kolas. – Žmonės tave pastebės.
– Jie jau pastebėjo.
Velnias tampė Kolą už liežuvio, vyras troško pasakyti, kad ji nėra tokia jau ypatinga, jis galėtų išvardyti bent penkis virėjus, kurie ne blogiau susitvarkytų su darbu. Bet negalėjo. Per pastaruosius trejus metus Penė užsitarnavo gerą vardą. To vardo jam reikėjo, kad ištrauktų „Jūros krantą" iš gilios duobės.
– Sutartį kurjeris atneš tau į namus ryt po pietų, – pasa- kė jis.
Penė beveik sumurkė iš pasitenkinimo:
– Gerai.
– Džiūgauji, tiesa?
– O taip. Netgi nebesibaiminu, kad teks dirbti tau – kaskart, kai mane užknisi, galėsiu priminti, jog pats mane viliojai. Kad tau reikėjo manęs.
Kerštas. Kolas gerbė atkeršyti gebančius žmones. Jie erzino jį, tačiau vertė žvelgti su pagarba.
– Kodėl ėmeisi šio reikalo? – paklausė Penė, keldama prie burnos kariją. – Juk prieš daugelį metų palikai šeimos verslą.
Tai nutiko dar tada, kai juodu buvo susituokę. Kolas pagalvojo, kad taip ir nepavyko išsisukti, nes ir vėl buvo į jį įtrauktas.
– Juk kažkas turi gelbėti skęstantį laivą, – paaiškino.
– Taip, bet kodėl tu? Juk šeimos imperija tau nerūpi.
Numetęs ant stalo dvidešimt dolerių banknotą Kolas išsliuogė iš savo vietos.
– Tavo atsakymo, kad pasirašai sutartį, man reikia per dvidešimt keturias valandas.
– Atsakysiu kitą dieną iš pat ryto.
– Tinka. – Šalia banknoto jis numetė savo vizitinę kortelę: – Jeigu kartais prireiktų man paskambinti.
Išėjęs iš restorano Kolas pasuko prie savo automobilio. Penė sutiks. Dar šiek tiek patampys jį už ūsų, bet pasiūlymas pernelyg geras, kad atsisakytų. Jeigu jai pavyks susitvarkyti ir paversti „Jūros krantą" tokiu restoranu, koks jis kadaise buvo, tai per trejus metus susikraus daugiau nei pakankamą kapitalą savo verslui pradėti. O jis iki to laiko jau seniai bus dingęs jai iš akiračio. Kolas sutiko imtis šio reikalo laikinai, nusiteikęs atgaivinti verslą ir pastatyti jį ant kojų, bet neturėjo nė menkiausio noro pasilikti ilgiau nei būtina. Vienintelis jo rūpestis – išgelbėti skęstantį laivą. Tegu kas nors kitas jį išblizgina ir prisiima visą šlovę. Jam įdomu tik išspręsti problemą.
Penė pasirodė „Senamiesčio sporto ir kepsnių bare" popiet, šiek tiek po antros valandos. Lankytojų antplūdis jau buvo atslūgęs, tik keli užkietėję aistruoliai sėdėjo spoksodami per televiziją transliuojamas įvairias sporto programas.
Nužingsniavusi tiesiai prie baro Penė užsikvempė ant nublizginto medinio paviršiaus.
– Sveika, Mende. Ar jis jau pasirodė? – paklausė ji taures blizginančios šviesiaplaukės didžiulėmis krūtimis.
Mendė šyptelėjo.
– Sveika, Pene. Taip, nuėjo į savo kabinetą. Tau ko nors atnešti?
Kofeino, – pagalvojo Penė, bet papurtė galvą.
– Ačiū, nieko nereikia.
Ji apėjo barą iš dešinės, kur nedidelėje nišoje buvo tualetai, taksofonas ir durys su užrašu „Darbuotojams". Beliko vos keli žingsniai iki įvairiausiais daiktais užgriozdinto Reido Buchanano kabineto.
Jis sėdėjo prie stalo, ne mažesnio už dvigulę lova, ant jo kampo susikėlęs kojas, o telefono ragelį įspraudęs tarp ausies ir peties. Pamatęs ją pavartė akis, parodė į telefoną ir mostu pakvietė vidun.
– Žinau, – kalbėjo jis, kol Penė skynėsi kelią pro neatidarytas dėžes. – Tai svarbus renginys, tikrai norėčiau jame dalyvauti, bet jau esu su kai kuo susitaręs. Gal kitą kartą. Aha. Žinoma. Ir tau.
Padėjęs ragelį vyras sunkiai atsiduso.
– Kažkoks kvailas užsienio prekybos kompanijos vakarėlis, – paaiškino.
– Ko jie iš tavęs nori? – paklausė Penė ir nukėlusi kelis aplankus
