ji ir mikliai pasuko į šoninį ledo koridorių. Geltonos akys, regis, plaukė per sutemas. – Karalienė užsilauks.
NUSEKIAU PASKUI TIAOTINĘ į tamsą, vinguriuodama nesibaigiančiais labirintais ir stengdamasi nesidairyti į šalis. Tačiau akies krašteliu vis tiek spėdavau pastebėti Žiemos rūmų menėse tykančius siaubingus padarus. Už vienų durų gūžėsi kerėpliška pabaisa, labai primenanti milžinišką vorą. Pro plyšį įžvelgiau blyškų išsekusį snukį ir dygias akeles, įsmeigtas tiesiai į mane. Didžiulis juodas medžioklinis šuo degančiomis akimis negirdimai sekė paskui mus, kol neapsikentusi Tiaotinė šnypšdama puolė jį ir nuvijo šalin. Pora goblinų4 ir raudonkepuris5 smailiomis iltimis tamsioje kertėje rideno kauliukus, padarytus iš dantų ir smulkių kaulų. Man einant pro šalį tarp jų kaip tik kilo ginčas. Pirštais badydami raudonkepurį goblinai suskato klykti plonais čaižiais balsais:
– Sukčius, apgavikas!
Aš neatsisukau pažiūrėti, tik išgirdau už nugaros spiegimą ir lūžtančių kaulų traškėjimą. Tirtėdama kaip epušės lapas nusiskubinau paskui Tiaotinę, kuri jau buvo spėjusi pradingti už kampo.
Ten koridorius baigėsi ir atsivėrė didžiulė menė, kurioje nuo lubų tarsi žėrintys sietynai leidosi varvekliai. Tarp jų plaukiojo žaltvykslės ir stebuklingi liepsnos rutuliai, mesdami ant sienų ir grindų laužytus šviesos spindulius. Nuo ledinių grindų kilo migla. Kai įėjome, kvėpuojant iš burnos pradėjo virsti garo tumulai. Lubas rėmė ledinės kolonos, kurios spindėjo lyg vaiskus krištolas ir papildė akinamą pinklią mirguliuojančių šviesų ir spalvų gamą. Niūri nežabota muzika aidėjo po rūmus. Ją atliko grupelė žmonių, sėdinčių ant pakylos menės kampe. Dzirinančių ir mušančių instrumentus muzikantų akys atrodė sustiklėjusios, o kūnai bauginamai liesi. Ilgi susivėlę plaukai, regis, buvo nematę žirklių metų metus. Kita vertus, nepasakytum, kad šie žmonių giminės atstovai atrodė kenčiantys ar nelaimingi. Tik tarsi zombiai aistringai virkdė instrumentus ir, regis, nė nepastebėjo savo antgamtiškų žiūrovų.
Aplinkui pakylą grūdosi tuntai požemio karalystės gyventojų, vienas už kitą baisesnių. Ograi6 ir raudonkepuriai, goblinai ir spriganai7, koboldai8 ir fukos, hobsai9 ir elfai, o ir tie, kurių nė vardų nežinojau, šmižinėjo kaip įkirpti pirmyn ir atgal mirguliuojančioje prieblandoje. Skubiai naršiau menę žvilgsniu, tikėdamasi pamatyti susitaršiusių juodų plaukų kupetą ir skaisčias sidabrines akis, kol skaudžiai sugėlė širdį. Čia jo nebuvo. Tolimajame menės kampe tiesiog ore kybojo ledinis sostas, akinantis šaltu spindesiu. Ant jo tarsi išskaptuota iš galingo ledo luito sėdėjo Žiemos rūmų valdovė, karalienė Mebė.
Nors asketiška ir paprasta, galingiausia Žiemos karalystės moteris atrodė pritrenkiamai. Kai viešėjau Oberono valdose, mačiau ją varžovės, Vasaros karalienės, draugijoje. Matuojant antgamtiško pasaulio matais toji irgi buvo įspūdinga. Be to, Titanija taip pat griežė ant manęs dantį, kad esu Oberono dukra, ir netgi mėgino kartą paversti stirna, taigi neturėjau dėl ko jai simpatizuoti. Nors ir labai skirtingos, abi karalienės buvo nepaprastai galingos. Dieviškai graži, ūmi ir negailestinga Titanija priminė vasaros audrą ir įpykinta imdavo svaidytis žaibais. O Mebė buvo panaši į žvarbiausią žiemos dieną, kai viskas nuščiūva ir sustingsta iš baimės prieš negailestingą ledą, kuris kartą jau buvo pražudęs pasaulį ir gali vėl tai padaryti.
Karalienė sėdėjo soste, apsupta kelių aukščiausio rango dvariškių – kilmingųjų sidhių, kurie vilkėjo brangiais madingais šių laikų drabužiais: dalykiniais baltais kostiumais ir juodais dryžuotais „Armani“ marškiniais. Kai anąkart mačiau Mebę Oberono karalystėje, ji buvo pasipuošusi gražiai krintančia juoda suknele, kurios klostės vilnijo it šešėliai. O šiandien ji vilkėjo baltą kelnių kostiumėlį, avėjo dramblio kaulo spalvos bateliais. Nagai blizgėjo opalo atspalvio laku, tamsūs plaukai buvo elegantiškai sukelti ant viršugalvio. Valdovė pažvelgė į mane bedugnėmis juodomis akimis, primenančiomis naktį be žvaigždžių, blausias tamsiai raudonas lūpas iškreipė grėslus šypsnys.
Pajutau, kaip šiurpas perbėgo per nugarą. Fėjūnams nerūpi mirtingieji. Žmonės jiems tėra žaislai, kurie išmetami, kai pabosta. Šiuo atžvilgiu ir Vasaros, ir Žiemos rūmų dvariškiai vienodi. Netgi aš, pusiau fėjūnė ir Oberono dukra, neturiu nė vieno draugo amžinų savo tėvo priešų aplinkoje. Jeigu užrūstinsiu Mebę, ji pasielgs su manimi kaip panorėjusi. Galbūt pavers balta triušele ir užsiundys ant manęs goblinus, nors to greičiau galėtum tikėtis iš Titanijos. Neapleido mintis, kad Mebė sugalvos ką nors nepalyginamai rafinuotesnio ir baisesnio. Tad jaučiau didžiulę baimę.
Tiaotinė skynėsi kelią per susigrūdusius Žiemos rūmų fėjūnus, kurie beveik jos nepaisė. Visas jų dėmesys krypo į mane, tad žingsniavau paskui palydovę apmirusia širdimi. Jaučiau, kaip į nugarą sminga alkani žvilgsniai, girdėjau laidomus juokelius, bet stengiausi nenuleisti galvos ir žengti kuo ryžtingiau. Niekas taip nemasina fėjūnų kaip baimė. Vienas kampuoto veido sidhių aukštuomenės atstovas nusišypsojo pagavęs mano žvilgsnį ir man skaudžiai nudiegė širdį. Savo išvaizda jis priminė Ašą, kuris paliko mane likimo valiai šioje siaubūnų karalystėje.
Kuo labiau mes artinomės prie Žiemos karalienės, tuo šalčiau darėsi. Netrukus pajutau, kad žvarba tiesiog gniaužia kvapą. Sustojusi per žingsnį nuo sosto Tiaotinė nusilenkė. Aš pasekiau jos pavyzdžiu, nors vos įstengiau nekaukšėti dantimis. Už mūsų šurmuliavo Žiemos rūmų dvariškiai. Nuo jų šnopavimo ir murmesio kūnas ėjo pagaugais.
– Megana Čeis, – suskambo menėje karalienės balsas, nuo kurio man pasišiaušė plaukai, o fuka vikriai niurktelėjusi į šoną pradingo dvariškių būryje, palikdama mane vieną kaip pirštas. – Malonu tave čia matyti.
– Man didelė garbė, jūsų didenybe, – atsakiau sutelkusi visas valios jėgas, kad balsas nedrebėtų. Tačiau jis vis tiek išdavikiškai virpėjo ir ne tik nuo šalčio.
Patenkinta Mebė nusišypsojo ir atsilošė apžiūrinėdama mane bejausmėmis juodomis akimis. Tyloje tegirdėjau savo širdies plakimą.
– Taigi, – vėl prakalbo karalienė ir nagais taip pabarbeno į sosto ranktūrį, kad net krūptelėjau. – Štai mes ir susitikome. Matyt, tu laikai save labai protinga, Oberono dukra.
– At-atsiprašau? – klausiamai išlemenau, jausdama, kaip ledinė siaubo ranka sugniaužė širdį.
Kad ir kaip žiūrėtum, tokia pradžia nežadėjo nieko gero.
– O iš tikrųjų esi visai paika, – tęsė Mebė, apdovanojusi mane atsainia šypsena. – Bet netrukus tau teks ateiti į protą. Gali neabejoti. – Valdovė palinko į priekį ir nuvėrė mane tokiu demonišku žvilgsniu, kad vos nepasileidau bėgti klykdama iš siaubo. – Girdėjau apie tavo darbelius, Megana Čeis, – rūsčiai išrėžė karalienė primerkusi akis. – Nejau tikėjaisi, kad pavyks juos nuo manęs nuslėpti? Tu apgaule privertei Žiemos princą lydėti tave į Geležies karalystę. Paskui kautis su tavo priešais. Tu primetei jam priesaiką, kuri vos jo nepražudė. Dėl tavo kaltės aš tik per plauką nepraradau savo brangaus berniuko. Ar bent supranti, ką man teko išgyventi?
Mebė grobuoniškai nusišypsojo ir baimė
Klastingi maži aštrianagiai padarai panašiomis į katės akimis, paprastai besilaikantys būryje ir krečiantys niekšybes.
Karingos būtybės, nešiojančios kepures, kurios raudonos nuo jų aukų kraujo.
Labai stiprūs, bet ne itin sumanūs milžinai.
Itin atstumiančios išvaizdos pabaisos, gyvenančios senuose griuvėsiuose ir pilkapiuose.
Dvasios, gebančios įgauti gyvulio, žmogaus ar liepsnos pavidalą.
Namų dvasios, kurios padeda ūkyje, bet įžeistos pridaro nemalonumų.
