mano jausmais ir apgaule paskatino įsimylėti jį. Jeigu jau Mebė geba tai daryti, jos sūnūs, be abejo, irgi paveldėjo šią galią. Ar mano jausmai Ašui yra tikri? O gal tai tik kerų pasekmė?
„Dabar ne laikas sukti galvą dėl tokių dalykų, Megana!“ – sudraudžiau save mintyse.
Mebė akylai stebėjo mano reakciją. Nors aš vis dar tirtėjau iš baimės, sielos gilumoje supratau, ko siekia karalienė. Jeigu tik neištversiu ir pulsiu prašyti pasigailėjimo, kaipmat nė pati nepajutusi būsiu priversta duoti stebuklingą priesaiką. Kadangi fėjūnų pasaulyje priesaikos turi ypatingą reikšmę, visai nenorėjau leisti Mebei išgauti pažadą, dėl kurio pasigailėčiau tą pačią akimirką.
Slapčiomis atsidususi pamėginau sutelkti mintis, kad atsakydama į Žiemos karalienės klausimą nepradėčiau vapėti kaip dvejų metų mažylė.
– Prašau man atleisti, jūsų kilnybe, – prabilau apdairiai rinkdamasi žodžius. – Nenorėjau padaryti nieko blogo nei jums, nei jūsų sūnui. Jo pagalbos man reikėjo, kad išvaduočiau savo broliuką iš Geležies karaliaus nelaisvės.
Vos tai išgirdę Žiemos rūmų dvariškiai baimingai subruzdo ir suošė man už nugaros. Juste jutau, kaip šiaušiasi jų gaurai, girdėjau dantų griežimą ir nagų caksėjimą. Fėjūnai bijojo geležies kaip velnias kryžiaus, nes ji naikino jų burtų galias ir alino kūnus. Tad ką kalbėti apie siaubą, kurį jiems kėlė karalystė, kurioje viskas padaryta iš šio metalo, o valdovas, vadinantis save Geležies karaliumi, jų akyse atrodė tikras šventvagis. Man dingtelėjo piktdžiugiška mintis, kad nedoriems Žiemos rūmų fėjūnams Geležies karalystė yra įkūnytas blogis, ir aš vos nuslėpiau šypseną.
– Galėčiau apšaukti tave melage, mergužėle, – šaltai pareiškė Mebė ir bruzdesys bei niurzgimas man už nugaros akimirksniu nuščiuvo. – Tačiau tą patį man pasakojo ir sūnus. Būk rami, mes nebijome Geležies karaliaus išperų. Šiuo metu Ašas su broliais kaip tik naršo mūsų žemes ieškodami geležies fėjūnų. Jeigu tie šlykštūs padarai išdrįs peržengti mūsų karalystės sienas, mes sučiupsime ir sunaikinsime juos.
Mane užplūdo didžiulis palengvėjimas, nors visai ne dėl karingo valdovės pareiškimo. Vadinasi, Ašo čia nėra, nes jis turėjo rimtą priežastį palikti rūmus.
– Vis dėlto… – vėl prakalbo Mebė ir taip dėbtelėjo į mane, kad net silpna pasidarė, – niekaip nesuprantu, kaip tau pavyko nepalydėti galvos. Galbūt Vasaros fėjūnai susimokė su Geležies karalystės išperomis stoti prieš Žiemos rūmus? Būtų velniškai smagu, ką, Megana Čeis?
– Ne, – tyliai paprieštaravau.
Man prieš akis iškilo sukniubęs Geležies karalius, kai pervėriau Keramedžio strėle jam krūtinę, ir aš sugniaužiau kumščius mėgindama suvaldyti drebulį. Vis dar mintyse regėjau, kaip Machina gūžiasi nuo skausmo, ir staiga pajutau per kūną nuvilnijant šaltą sukrią bangą.
– Geležies karalius ketino sunaikinti ir Vasaros, ir Žiemos karalystes. Bet dabar jis nebegyvas. Aš nužudžiau jį.
Iš Mebės akių teliko juodi plyšeliai.
– Ar nori mane įtikinti, kad tu, niekinga puskraujė, neapdovanota burtų galia, įstengei nugalėti patį Geležies karalių?
– Patikėk ja, – įsiterpė į mūsų pokalbį naujas balsas ir man pakirto kojas, o širdis, regis, grasinosi iššokti iš krūtinės. – Aš buvau ten ir mačiau, kaip tai nutiko.
Man už nugaros pasigirdo dvariškių keliamas triukšmas, jiems skiriantis į šalis tarsi bangoms. Aš nė nepajudėjau. Kojos tiesiog priaugo prie grindų, širdis dunksėjo kaip patrakusi, kol per menę ryžtingai žengė lieknas ir grėsmingas princas Ašas.
Tirtėjau it epušės lapas, krūtinę pradėjo saldžiai mausti. Ašas atrodė visai nepasikeitęs, toks pat niūriai gražus su juodais ir pilkais apdarais. Plaukai ir drabužiai dar labiau paryškino odos blyškumą. Prie juostos kabėjo kalavijas. Mėlynai juoda makštis skleidė šaltą šviesą.
Pamačiusi princą pajutau didžiulį palengvėjimą. Šypsodamasi žengiau jo pasitikti, bet akimirksniu sustojau lyg įkasta nuo ledinio žvilgsnio. Iš sumišimo tiesiog sustingau. Galbūt jis manęs nepažino? Žvelgiau į akis laukdama, kol jų išraiška sušvelnės, kol Ašo lūpose pasirodys vos pastebima šypsena, kurią taip dievinau. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Šaltas niekinamas žvilgsnis trumpai stabtelėjo prie manęs, paskui princas apėjo mane ir nusiskubino prie karalienės. Stypsojau nelyginant stabo ištikta ir jaučiausi be galo įskaudinta. Galbūt jis tik dedasi abejingas motinos akivaizdoje, bet kas jam draudė bent tarstelėti „sveika“? Mintyse pažadėjau užkurti Ašui pirtį, kai liksime vienudu.
– Prince Ašai, – švelniai prakalbo karalienė, kai sūnus priklaupė ant kelio priešais sostą. – Tu sugrįžai. O kur tavo broliai?
Ašas kilstelėjo galvą, bet jam dar nespėjus atsakyti, įsiterpė kitas balsas.
– Jaunėlis taip skubėjo pas jus, karaliene Mebe, kad kone paspruko nuo mūsų, – nuaidėjo aukštas ir šaižus balsas man už nugaros. – Jeigu taip gerai jo nepažinočiau, manyčiau, kad jis nenori kalbėtis su jumis mūsų akivaizdoje.
Ašas pakilo, jo veidas liko neperprantamas, o į menę įžengė dar du jauni vyrai, vaikydami į šalis dvariškius lyg paukščių būrį. Jiems prie šono taip pat kaip ir jaunėliui blizgėjo po ilgą ploną plieno kalaviją. Jų elgesys buvo karališkai atsainus.
Pirmasis, kuris ką tik kalbėjo, stotu ir ūgiu priminė Ašą: lieknas, lankstus ir grėsmingas. Prakaulaus veido, aštrių bruožų ir juodais plaukais, kurie styrojo į visas puses lyg spygliai. Balto ilgo apsiausto skvernai plaikstėsi jam einant, vienoje ausyje blyksėjo aukso auskaras. Susilyginęs su manimi jis tik atsainiai dirstelėjo, ledo mėlynumo akys sutvisko lyg deimantai, lūpas iškreipė pašaipi šypsena.
Antrasis buvo aukštesnis už kitus du brolius ir iš pažiūros tvirtesnis. Ilgi varno juodumo plaukai, surišti į arklio uodegą, siekė liemenį. Paskui jį ėjo didžiulis pilkas vilkas, primerkęs grėslias gintarines akis.
– Rovanai, – pasilabino Mebė ir maloniai nusišypsojo pirmajam princui, kai kiti du sūnūs sekdami Ašo pavyzdžiu priklaupė priešais sostą. – Seidžai. Pagaliau visi mano berniukai namuose. Kokių naujienų man turite? Ar aptikote geležies fėjūnų pėdsakų mūsų valdose? Ar atnešėte man jų mažas nuodingas širdis?
– Jūsų didenybe, – prabilo Seidžas, aukščiausias ir vyriausias iš brolių. – Mes išnaršėme visą Tir Na Nogą, nuo vieno krašto iki kito, nuo Ledinių lygumų ir Užšalusios pelkės iki Sudužusio stiklo jūros. Bet neaptikome nė menkiausio pėdsako geležies fėjūnų, apie kuriuos kalbėjo brolis.
– Regis, mūsų mielas jaunėlis bus mažumėlę sutirštinęs spalvas, – kandžiai pridūrė Rovanas ir pašaipiai nusišypsojo. – Kažkodėl „nesuskaičiuojami geležies fėjūnų legionai“ tarsi skradžiai žemę prasmego.
Ašas ramiai pažvelgė į Rovaną, bet aš pajutau, kaip man užkaito skruostai.
– Jis sakė tiesą, – išpyškinau ir visų susispietusių menėje padarų akys susmigo į mane. – Geležies fėjūnai – ne prasimanymas ir jie vis dar sukiojasi netoliese.
