kad nebegali su manimi matytis. Daugiau nieko neaiškino. Nepatikėjau, mėginau susisiekti, bet ji pasiėmė sūnelius ir kažkur išvyko. Vėliau gavau laišką, patvirtinantį, kad viskas baigta. Marša patikino rimtai apsisprendusi, palinkėjo laimės ir susirasti moterį, su kuria galėčiau užmegzti tikrą ryšį.
– Mama apsisprendė, kai sužinojo, kad laukiasi… manęs.
Danė jautėsi lyg sapne. Prieš tai daug kartų bandė įsivaizduoti pirmąjį pokalbį su Marku, o dabar, kai pagaliau jo sulaukė, jautėsi visiškai atitrūkusi nuo realybės, lyg stebėtų viską iš šalies.
– Turbūt. Pagaliau sužinojau priežastį, – tarė Markas.
– Vadinasi, iš tikrųjų esate mano tėvas?
Markas nespėjo atsakyti, nes į kabinetą nepasibeldusi įėjo patraukli trisdešimtmetė moteris ir smalsiai žvilgtelėjusi į Danę tarė:
– Senatoriau, skambina ponas Vilsonas. Sako, kad žinote dėl ko ir kad tai skubu.
Markas papurtė galvą.
– Heide, mudu su ponu Vilsonu skirtingai supranta- me, kas yra skubu, o kas – ne. Perduok, kad paskambinsiu vėliau.
Kai Heidė išėjo, Markas vėl atsisuko į Danę.
– Negaliu paneigti, kad esi mano dukra – tokia tikimybė yra.
Netikėtas sutrukdymas išblaškė Danės dėmesį ir jai tik po geros minutės pavyko atkurti prieš tai siautėjusią emocijų audrą. Senatorius atrodė visiškai ramus.
– Nejaugi nieko apie mane nežinojote?
– Kaip jau sakiau, tavo mama nieko nepaaiškino, o man nešovė net mintis, kad ji gali būti nėščia.
O ką būtum daręs, jeigu būtų šovusi? – šmėkštelėjo Danei, bet garsiai to nepaklausė, nes į kabinetą įėjo Aleksas.
– Greitosiomis peržvelgiau biografiją. – Sustojęs prie staliuko jis įsmeigė žvilgsnį į Danę. – Neužfiksavau jokių nusikaltimų.
– Nori pasakyti, kad banko apiplėšimas, už kurį buvau nuteista praėjusią savaitę, dar neužregistruotas?! Ak, tie federaliniai valdininkai… niekada nieko nespėja.
– Juokelius pasilaikyk vakarėliui – čia jiems ne vieta, – griežtai tarė Aleksas.
Danė atsistojo. Deja, ir su pavojingais aukštakulniais ji buvo gerais penkiolika centimetrų žemesnė už priešininką.
– Manai, man dabar labai juokinga? Paskui, kai šitiek metų nugyvenusi staiga išsiaiškinau esanti visai ne ta, kuo save laikiau? Ar bent įsivaizduoji, ką reiškia nežinoti, kas esi, suabejoti kilme? Aš, žinoma, nuoširdžiai atsiprašau, kad ieškodama šaknų suardžiau tavo darbo grafiką!
Įsiuto, – šmėkštelėjo Aleksui. Iš akių tvoskia liepsna… ir baimė. Nors Danė iš paskutiniųjų stengėsi ją nuslėpti, šis jausmas neprasprūdo jam pro akis, nes vaikystėje pats gyveno nuolat bijodamas, todėl šią būseną atpažindavo iš tolo.
Veikiausiai ji apsimeta. Kodėl išdygo būtent dabar, prieš rinkimus? Aleksas iš prigimties buvo atsargus, be to, gyvenimas privertė ugdyti tokį bruožą, todėl šis tikriausiai kruopščiai apskaičiuotas pasirodymas iš karto sukėlė įtarimą. Net didesnį nei paprastai. Jo pasitikėjimą reikėjo užsitarnauti, o tie, kurie jį prarasdavo, jau niekada nebeatgaudavo. Vargu ar pasaulyje yra toks dalykas, kurį atlikusi Danė Buchanan išsikovotų jo palankumą.
Aleksas atidžiai ją nužvelgė – taip, senatoriaus šypsena, smakras… Bet panašūs būna ir visiškai nepažįstami, neturintys jokių giminystės ryšių žmonės. Gali būti, kad Danė netyčia aptiko informaciją apie Marko Kenfildo romaną su Marša Buchanan ir nutarė ja pasinaudoti.
– Atliksime DNR testą, – pareiškė jis abejingai.
– Gerai. – Danė ramiai atlaikė jo žvilgsnį. – Nekantrauju sužinoti tiesą.
– Aš jau žinau, – stodamasis tarė Markas, – bet jeigu jums reikia – tikrinkitės. O kol kas, Dane, labai norėčiau artimiau su tavimi susipažinti.
Danė nusišypsojo. Krūtinę sukuteno su išgąsčiu sumišusi viltis.
– Aš irgi. Galėtume drauge papietauti arba…
– Jokių viešų susitikimų! – griežtai nukirto Aleksas.
Markas linktelėjo.
– Jis teisus. Esu žinomas veikėjas. Įsivaizduoji, ką žmonės kalbėtų pamatę mane su dailia mergina? Geriau nereikia. – Jis sekundėlei susimąstė. – Žinai ką, kviečiu šį vakarą į svečius! Susipažintum su šeima, pavakarieniautum…
Danė šastelėjo atbula.
– Ne, – sumurmėjo. – Dar nesu tam pasirengusi. Be to, sužinojusi apie mane jūsų žmona gali…
– Nesąmonė! Katerina supras. Neabejoju, kad nuoširdžiai apsidžiaugs ir kaipmat priims tave į šeimą. Ji nuostabi. Susipažinsi su dar šešiais kenfildukais. Atskirai gyvena tik Aleksas su Džiule, bet netrukus pasimatysi ir su ja. – Markas suraukė antakius. – Tiesa, tu su jais nesusijusi kraujo ryšiu, nes mudu su Katerina juos įsivaikinome. Bet tikriausiai nepasakiau nieko nauja.
– Skaičiau apie jūsų šeimą, – prisipažino Danė.
Ir įsivaizdavai krūvą aukso, – pagalvojo Aleksas, paniekinamai vyptelėdamas.
– Iš pradžių galėtumėte pabendrauti ir čia, – tarė. – Namus aprodysi, kai geriau susipažinsite.
Senatorius papurtė galvą – šį vyrą apskritai mažai kas sugebėdavo atkalbėti nuo priimtų sprendimų.
– Ne, noriu drauge pavakarieniauti. Dane, ateik, tarkim, šeštą. Pamatysi, sąmyšis išnyks kaip nebuvęs. Be to, Katerina iš karto tave pamils. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Netrukus prasidės svarbus susirinkimas, negaliu vėluoti. Aleksai, užrašyk Danei adresą.
Aleksas linktelėjo.
– Kas praneš mamai? Tu ar aš?
Markas susimąstė.
– Pabėgsiu anksčiau iš darbo ir pasakysiu pats. – Jis nusišypsojo Danei. – Iki pasimatymo.
– Aa… Aš… Gerai, – skubiai užbaigė Danė. Jautėsi mažumėlę sukrėsta.
Kai Markas išėjo, ji taip sugniaužė rankinę, kad net pabalo krumpliai.
– Šeima… Nesitikėjau.
Aišku ne, – šmėkštelėjo Aleksui. Tikriausiai įsivaizdavo, kad pavyks prisėlinti prie Marko ir jį apžavėti paslapčia, apeinant artimuosius.
Danė pažvelgė jam į akis.
– Kaip manai, ar
