šių žodžių mintyse iškilo ryžtu degančios Alekso akys. – Na, bent jau pabandysiu. Tiesą sakant, norėčiau, kad jis dar šiek tiek pagyventų. Tas vyrukas kaitina man kraują.
Volkeris skausmingai susiraukė.
– Nenoriu nieko žinoti!
– Nurimk, romano nebus. Tiesa, Aleksas gana patrauklus, bet tai nieko nereiškia. Jau pasimokiau, tad neketinu veltis į jokius santykius. Jis mano, kad esu šnipė arba šantažuotoja, siekianti sužlugdyti tėvo rinkimų kampaniją.
– O ką manai tu?
– Kad gerokai perdeda. Tenoriu išsiaiškinti, ar Markas Kenfildas yra mano tėvas. Jeigu taip, norėčiau geriau jį pažinti, štai ir viskas… Markas pakvietė mane vakarienės, nori pristatyti žmonai.
– Įdomu, kaip ji sureaguos.
Danė susiraukė.
– Neįsivaizduoju. Vargu ar labai apsidžiaugs.
Įėjusi vidun Katerina Kenfild praleido iš paskos atsekusią buvusią marčią ir uždarė garažo duris. Fijona vilkėjo dailiu, kūno formas išryškinančiu kostiumėliu, nuostabūs raudoni plaukai žvilgėjo… Žodžiu, atrodė puikiai kaip visada. Katerina vogčia žvilgtelėjo į save. Taip, kūnas pradėjo keistis, nors kasdien mankštinasi ir kruopščiai renkasi maistą. Anksčiau jos niekada nebaugino mintis apie senatvę, bet dabar, kai juosmuo ėmė pilnėti ir svoris tapo priešu, ji kartais ilgesingai prisimena jaunystės grakštumą ir lankstumą.
– Sudariau svečių sąrašą, – dalykiškai prabilo Fijona. – Ateis beveik visi, kvietimo nepriėmė tik trys dizaineriai. Bet ketinu įkalbinėti juos tol, kol pasiduos. Paskaičiavau, kad pernai metų įplaukas viršysime mažiausiai dvidešimt penkiais procentais.
– Ligoninės valdžia bus dėkinga už tokį entuziazmą. Aš taip pat. – Nusiavusi batelius Katerina atsiduso iš palengvėjimo. Ji sukosi nuo pat ryto: pristatė netrukus vyksiančio labdaringo madų renginio programą, vėliau suruošė oficialią popietės arbatėlę ir per visą tą laiką nė minutei neprisėdo. Kojos dabar apie tai priminė – dar vienas artėjančios senatvės požymis. Būdama Fijonos amžiaus ji lakstydavo visą dieną, o vakare dar šaudavo į šokius. – Galėtume išsiųsti čekį, ir tiek, – tarė pildama į stiklinę vandens. – Būtų mažiau vargo.
Fijona nusišypsojo.
– Visada taip kalbate, bet iš tikrųjų taip negalvojate.
– Teisybė. – Nors labdaros veikla pasiglemždavo begalę laiko, Katerina buvo laiminga, kad surinktos lėšos padeda siekti kilnių tikslų.
Išgirdusi mažų kojyčių trepsenimą ji atsisuko ir padėjusi stiklinę ant spintelės išskėtė rankas. Po akimirkos pro duris įsiveržusi Saša perbėgo virtuvę ir pakibo jai ant kaklo.
– Mamyte, mamyte, jau grįžai! Labai tavęs ilgėjausi! Ivetė paskaitė man knygutę, paskui mudvi su Beile žiūrėjome filmukus apie princeses, per priešpiečius suvalgiau visą mėsainį su sūriu, o vėliau Janas skaitė mums pasaką kaitaliodamas balsą!
Katerina meiliai spustelėjo mažylę.
– Aha, vadinasi, tau buvo linksma.
– Labai, – šypsodamasi linktelėjo Saša.
Katerina nė neabejojo, kad augina tikrą gražuolę. Mergytės gyslomis tekėjo dviejų rasių kraujas, todėl oda buvo balintos kavos spalvos. Gamta jai dovanojo klasikinio grožio veiduką, vešlias garbanas ir tamsias akis. Juodu su Marku turės vargo dėl kavalierių, ir gerokai anksčiau nei norėtųsi. Bet dar ne dabar. Dabar vienintelis jų rūpestis – prižiūrėti, kad mažylė nesirgtų ir būtų stipri.
– Užmiršai pasisveikinti su Fijona, – priminė ji mergytei.
Saša šiek tiek suraukė nosytę, paskui pareigingai išpyškino:
– Labas, kaip sekasi?
– Ačiū, gerai, – nusišypsojo Fijona. – Labai greitai augi.
Saša nieko neatsakė. Buvusi Alekso žmona niekada jai nepatiko. Keista, – susimąstė Katerina. Mažylė paprastai pamilsta visus, su kuriais susipažįsta.
Tuo metu į virtuvę užsuko Ivetė.
– Pamačiusi, kokiu greičiu nurūkai, iš karto supratau, kad grįžo mama. Sakyk, ar tikrai bėgte nulėkei laiptais, ar man tik pasigirdo?
– Pasigirdo, – išsišiepė Saša.
– Tada gerai. Kaip pavyko pristatyti programą? – pasiteiravo Ivetė Katerinos.
– Ačiū, sėkmingai. Tik labai pavargau. O kaip tau?
– Audringai, triukšmingai, siautulingai…
– Vadinasi, normaliai.
– Juk pažįstate savo vaikus, – šypsodamasi tarė Ivetė. – Per juos pasensiu be laiko.
– Tu už mane jaunesnė, todėl pirmiausia pasensiu aš, – paerzino Katerina.
– Matysime. – Ivetė ištiesė rankas ir, kai Saša noriai persikraustė jos glėbin, išsinešė mergytę iš virtuvės.
– Gera moteris, moka elgtis su vaikais. Jums pasisekė, kad ją radote, – tarė Fijona.
– Taip. Jeigu ne ji, mudu su Marku nebūtume galėję įsivaikinti tokio būrio.
Katerina susimąstė. Taip, be pagalbos juodu būtų pajėgę auginti tik tris ar keturis. Baisu net pagalvoti. Ji myli visus aštuonis ir negali net įsivaizduoti gyvenimo be kurio nors iš jų.
– Susikūrėte tobulą gyvenimą, – sumurmėjo Fijona.
Po šių žodžių Katerina išsyk prisiminė skaudamas kojas ir ūmų karštį, dėl kurio praėjusią naktį negalėjo užmigti.
– Ne tobulą, bet esu laiminga.
– Jūsų vaikai – tikra palaima.
Fijonos akyse šmėkštelėjo skausmas, ir Katerinai iš gailesčio dilgtelėjo širdį. Jeigu viskas būtų ėjęsi sklandžiai, ši moteris jau turėtų vaiką. Arba du. Deja… Aleksas netikėtai užsimanė skyrybų ir viltys apie šeimą sugriuvo. Jis nepanoro pasakyti kodėl. Fijona irgi dievagojosi esanti priblokšta tokio staigaus jausmų pokyčio. Bet priežastis tikrai buvo, Katerina tuo nė neabejojo. Aleksas buvo vyriausias iš vaikų, jos numylėtinis. Juodu drauge ištvėrė daug išbandymų ir patyrė begalę džiaugsmo… Ne, jos sūnus nėra nei beširdis, nei žiaurus, ir negalėtų taip paprastai, lyg niekur nieko, imti ir palikti žmoną. Kažin, kas gi tarp jų įvyko?
Katerina troško paguosti draugę, bet nesugalvojo, ką pasakyti. Fijona narsiai nusišypsojo.
– Atleiskite už tokį netikėtą jausmingumo priepuolį. Jau ir taip nesmagiai jaučiatės, o aš dar labiau pabloginu padėtį. Esu dėkinga, kad priimate mano pagalbą. Neįsivaizduojate, kiek daug man tai reiškia. Juk galėjote mane pamiršti,
