tariant keturis vardo skiemenis, buvo egzotiškai žavus ir nusmelkė visą jos kūną, nors ji šio vyriškio visai nepažinojo, po šimts pypkių.
– Hm… Sveiki… – Kaip kitaip ji turėjo pasisveikinti? Sveikas, brangusis, kaip gerai, kad tu čia?
Ji atsikrenkštė ir sugniaužusi antklodės kraštą truktelėjo viršun.
– Atleiskite… Aš dar šiek tiek sutrikusi…
– Nieko tokio. – Žengęs keletą didelių žingsnių jis atsidūrė šalia lovos ir atsistojęs taip, kad būtų galėjęs ją paliesti, žvelgė juodomis paslaptingomis akimis.
Emilija užuodė skutimosi losjono aromatą. Vos juntamą, betgi ir vyriškis atrodė nesiskutęs keletą dienų. Juodais šeriais apžėlęs skruostas teikė atšiaurumo ir ji pagalvojo, kad kūnas irgi kupinas vyriškos potencijos. Emilija dar kartą įkvėpė. Iki jos atsklidęs švelnus citrininis dvelksmas pasirodė pažįstamas. Suraukusi kaktą ji stengėsi susikaupti… Citrinos… saulėje nokstantys citrinmedžiai… žaliųjų citrinų, o gal citrinžolės kvapas?
– Gydytojas sakė, kad galėsime važiuoti namo tada, kai sustiprėsi, – tarė jis.
Emilijos nugara vėl perbėgo šiurpuliukai. Balsas buvo labai erotiškas, žemas ir nepaprastai jausmingas. Ji įsivaizdavo jį kalbant savo gimtąja kalba; ispanų kalbos melodingumas ją nepaprastai žavėjo. Tačiau laikysenoje buvo kažkas, kas kėlė nepaaiškinamą baimę. Ta jo akių gelmė. Ir delsimas ją paliesti. Nepasakytum, kad ji būtų to norėjusi… o gal vis dėlto norėjo?
Ji pažvelgė į įdegusias rankas liaunais pirštais. Jis stovėjo ramiai nusvarinęs jas prie šonų – o gal buvo ką tik atgniaužęs slapčiomis suspaustą kumštį?
Iš lėto pakėlusi akis Emilija susidūrė su jo žvilgsniu. Suspaudė krūtinę, ji ėmė tankiai alsuoti. Ar tas vos matomas nervinis virpėjimas lūpų kampučiuose reiškia, kad jis pyksta?
Ne, tai ne pyktis. Jis tiesiog liūdnas. Savaime suprantama, ją išvydus jį ištiko šokas. Argi taip nebūtų nutikę bet kuriam vyrui, ypač matant, kad žmona jo neatpažįsta?
Emilija dar kartą apsilaižė lūpas, karštligiškai stengdamasi susigaudyti minčių labirinte.
– Man labai gaila… tikriausiai manote, kad siaubingai atrodau… bet aš net nežinau… tai yra, aš… aš… aš netgi nepamenu jūsų vardo…
Viršutinė jo lūpa kilstelėjo aukštyn, lyg būtų norėjęs išspausti kreivą šypsnį, bet Emilijai kažkodėl toptelėjo, kad taip nėra.
– Nemanau, kad atrodai siaubingai, Emilija, – prakalbo jis. – Tave ištiko amnezija, sí? Kol kas neatsimeni daugelio dalykų, bet tikėkimės, jog po kurio laiko prisiminsi. Gydytojas įsitikinęs: atminties praradimas laikinas.
Emilija nurijo seiles. O jeigu ne? Prieš keletą metų ji skaitė apie merginą, kuri po drastiško užpuolimo neteko atminties. Visas gyvenimas pasikeitė. Ji neatpažino net savo tėvų. Į brolį ir seserį žiūrėjo kaip į svetimus žmones.
– Matyt, man teks prisistatyti, – vyriškis nutraukė jos skausmingus apmąstymus. – Esu Chavjeras Melendesas. Tavo vyras. Mudu beveik dveji metai susituokę.
Emilijos širdis vėl ėmė daužytis kaip pašėlusi. Atrodė, ims ir iššoks iš krūtinės. Ji iš visų jėgų stengėsi susivaldyti ir abiem rankomis įsikibo į antklodę lyg ieškodama atramos.
– Su… susituokę? – vos išspaudė ji. – Tikrai? Jūs nejuokaujate? Esame oficialiai susituokę?
Jis linktelėjo galvą.
– Kito mėnesio pabaigoje švęsime mūsų tuoktuvių metines.
Emilija nebepajėgė nuslėpti, kokia sukrėsta jaučiasi. Ji tai žiojosi, tai čiaupėsi, stengdamasi išspausti bent kokį garsą. Mintys išdriko, jautėsi sumišusi, išsigandusi ir pasimetusi. Argi gali šitaip būti? Ar gali šis vyriškis būti jos vyras? Kodėl ji nieko neprisimena? Kaip galėjo pamiršti savo vestuvių dieną? Koks stiprus turėjo būti sukrėtimas, kad išsitrintų iš atminties? Ji garsiai iškvėpė.
– Hm… o kur mudu susipažinome? – paklausė.
– Londone, Sidabrinėje salėje, – atsakė jis. – Kai įžengiau į salę, tu dainavai vieną iš mano mėgstamiausių dainų.
Emilija vėl apsilaižė lūpas – migla jos galvoje ėmė po truputį sklaidytis.
– Taip… prisimenu Sidabrinę salę… – Ji persibraukė ranka skaudamas akis. – Tarsi matau. Sietynai… pianinas…
– Ar prisimeni savo darbdavio vardą? – paklausė Chavjeras.
Emilija vėl pažvelgė į jį, tačiau jo akys buvo lyg du blizgantys deimantai: kietos ir nepermaldaujamos.
– Peteris Maršalas… – po kurio laiko ištarė ji ir tai prisiminus jos nuotaika iškart pasitaisė. Vadinasi, ne visą savo praeitį pamiršo, nedrąsiai pagalvojo. – Jam priklausė ir viešbutis. Kaip ir aš, jis yra iš Australijos. Pažįstu jį nuo vaikystės. Mudu lankėme skirtingas, bet netoli esančias privačias mokyklas. Tai jis man pasiūlė padirbėti muzikiniame bare. Padėjo susirasti muzikos pamokų…
Jo žvilgsnyje kažkas blykstelėjo, tik ji nespėjo įžiūrėti kas. – O ar prisimeni, kodėl nutarei važiuoti į Londoną? – paklausė jis nerodydamas jokių emocijų.
Kurį laiką Emilija spoksojo į savo rankas.
– Taip… prisimenu, – tarė ir nukreipė žvilgsnį į jo rankas. – Mudu su tėvu susipykome. Smarkiai susikirtome. Mūsų santykiai buvo įtempti, ypač motinai mirus. Po laidotuvių praėjo vos keli mėnesiai ir jis vėl vedė. Naujoji žmona… bet ar ji buvo paskutinė? Mudvi nesutarėme. Tiesą sakant, nesugyvenau nė su viena iš jo žmonų. Bent iki šiol buvo keturios… – Emilija nuleido akis ir atsiduso. – Tai nelengva…
– Teisybė, – sutiko jis. – Visada būna sunku.
Ji vėl pažvelgė į Chavjerą, atidžiai įsižiūrėjo į veido bruožus.
– Jeigu mes vedę, turėjau ne kartą apie tai pasakoti. Koks užsispyręs yra mano tėvas.
– Taip, pasakojai, – tarė jis. – Daugybę kartų.
Emilija suraukusi kaktą pirštais spustelėjo akių kraštelius.
– Tai kodėl aš jūsų neprisimenu? – paklausė ji. – Turiu prisiminti.
Žūt būt reikia prisiminti, antraip teks gyventi su visiškai svetimu žmogumi, – su siaubu pagalvojo ji.
Jo tamsios akys buvo neįskaitomos.
– Gydytojas patarė neskubėti, querida, – kalbėjo jis. – Atėjus laikui prisiminsi. Gal po keleto dienų, o gal prireiks kelių savaičių.
Emilija nurijo gerklėje susikaupusį siaubą.
– O
