į kitą šalį, užuot buvusi šalia vyro? Neatrodo, kad jie buvo labai artimi. Trikdė ir tai, kad panašiai elgėsi gyva būdama jos motina.
Emilija ilgai tylėjo, kol pagaliau ryžosi vėl pakelti akis.
– Hm… Gal šis mano klausimas pasirodys keistas… – Kad būtų drąsiau, prieš tęsdama ji skubiai apsilaižė lūpas. – Ar mes… ar mūsų santuoka buvo laiminga?
Klausimas ilgokai kabojo ore.
Emilijai net galva įskaudo stengiantis bent ką nors įskaityti iš jo veido: ji stebėjo lūpas, akis, kaktą ir laukė bent menkiausio virpesio, iš kurio būtų galima spręsti apie juos jungusį ryšį.
Pagaliau Chavjeras nusišypsojo nieko nesakančia šypsena, tik lūpomis, ne akimis.
– Na žinoma, cariño, – patvirtino. – Kodėl ji turėjo būti nelaiminga? Nė dvejų metų nėra, kai mudu vedę, sí? Per tokį trumpą laiką žmonės nespėja vienas kitam įkyrėti ar atsibosti.
Emilija buvo visiškai sutrikusi ir išmušta iš vėžių. Buvo keista šitaip gulėti ir visai neprisiminti, kas juos siejo. Taip būna tik filmuose ir romanuose. Nejaugi gali atsitikti ir paprastiems žmonėms, taip pat ir jai? Ji vėl ėmė maigyti antklodę, trokšdama likti viena ir viską apmąstyti.
– Atleiskite, aš labai pavargau…
Jis atsitraukė nuo lovos.
– Suprantu, – ištarė. – Beje, ir man reikia sutvarkyti vieną reikalą. Taigi galėsi pailsėti.
Jis jau buvo beišeinąs pro užuolaidas, kai ji netikėtai vėl prabilo.
– Eee… Chavjerai?
Platūs jo pečiai minutėlei įsitempė, jis grįžtelėjo ir pažvelgė į ją.
– Klausau, Emilija.
Emilija dar kartą jį nužvelgė, karštligiškai ieškodama ko nors, kas jungtų su nauju, visiškai jai nežinomu gyvenimu.
– Atleiskite man… atleiskite, kad niekaip negaliu jūsų atpažinti. – Ji trumpam prikando lūpą, o netrukus pridūrė: – Jumis dėta aš siaubingai įsižeisčiau.
Jis skvarbiai nužvelgė ją juodomis akimis – vos sekundėlę, ir pasisuko eiti.
– Pamiršk visa tai, querida, – pasakė.
Tik kai visiškai nurimo užuolaidų šiugždesys, Emilija suvokė, kokie ironiški atsisveikinant ištarti jo žodžiai.
ANTRAS SKYRIUS
– Nagi, nagi, šiandien išties įsimintina diena, – linksmai čiauškėjo budinti slaugytoja, energingai atitraukusi langų užuolaidas atskiroje palatoje, į kurią Emilija keletui dienų buvo perkelta iš Intensyviojo gydymo skyriaus. – Pagaliau vykstate namo kartu su savo žaviuoju vyru. Žinote, mieloji, tikrai susikeisčiau su jumis vietomis, be jokios abejonės susikeisčiau, – pridūrė šypsodamasi ir čiupo nuo lovos pagalves, ketindama pakeisti užvalkalus. – Net jei būtų ne toks žavus, tik pagalvokite – galėčiau nebedirbti, jei būčiau ištekėjusi už šitokio turtuolio.
Emilija santūriai šyptelėjo, stengdamasi nekreipti dėmesio, kad jos viduje tarsi kažkas smuktelėjo paminėjus aukštą tamsaus gymio rūpestingą nepažįstamąjį – jis ištikimai lankė ją kiekvieną dieną ir nors kalbėdavo nedaug, o šypsodavosi dar rečiau, prisiliesdavo prie jos tik esant būtinybei, tarsi žinotų, kad ji dar nepasirengusi grįžti prie ankstesnio tarp jų buvusio intymumo. Norėdama bendrauti kuo mažiau, Emilija dažnai apsimesdavo mieganti, bet suprato, jog grįžus namo teks susitaikyti su neišvengiama jų santykių realybe.
Pastebėjo, kad seselės kone leipdavo kaskart jam įžengus į palatą, o lankydavosi kasdien. Šioji, vardu Brigita, buvo ne vienintelė, švelniai ją erzinusi prikišdama, kad jo neatpažįstanti. Atrodė, niekas neabejoja – atminties netektis laikina, bet Emilija vis dėlto nerimavo: neprisimindama kai kurių detalių, kaip jausis, kai teks palikti ligoninę, jau tapusią šiokia tokia priebėga.
Ji kalbėjosi su ligoninės psichologu apie savo būgštavimus ir įtampą, jos manymu, kylančią dėl Chavjero. Gydytojas Keris paaiškino, jog kai kuriems sutuoktiniams būna sunku susitaikyti su tuo, kad jų neatpažįsta tas, kurį jie myli, todėl jiems abiem prireiks daug laiko ir kantrybės atkurti iki nelaimingo įvykio buvusius santykius. Gali užplūsti pyktis, nusivylimas ir kitokie jausmai, kuriuos, šiaip ar taip, teks išgyventi.
Psichologas patarė Emilijai pabandyti iš naujo pažinti savo vyrą.
– Bus lengviau jums grįžus į įprastą aplinką, – tikino gydytojas Keris. – Ligoninėje tvyro įtampa, o tai nepadeda atsiskleisti sutuoktinių intymumui.
Laukdama, kol Chavjeras atvažiuos jos pasiimti, Emilija mąstė apie ateitį. Prisėdusi ant lovos krašto vijo šalin mintis, kad gali niekada neprisiminti paskutinių dvejų savo gyvenimo metų. Ji neprisiminė pirmojo susitikimo su Chavjeru, neprisiminė pirmojo jų bučinio, juo labiau vestuvių dienos ir to, kas vyko vėliau. Jis sakė, kad jai patiko namas, bet Emilija net neįsivaizdavo, kaip šis atrodo. O dabar ją vežasi į svetimą šalį, kur turės gyventi su visiškai svetimu vyriškiu.
Ji persibraukė rankomis per įdegusias stangrias šlaunis. Pastebėjo esanti gerokai sulysusi. Nejau neteko tiek svorio ištikta komos? Juk be sąmonės išbuvo tik savaitę. Visą gyvenimą jai teko kovoti su antsvoriu, bet dabar buvo plona lyg nendrė. Rankos ir kojos įdegusios, o pilvas nebeturėjo apmaudą kėlusio kauburėlio. Dabar jis buvo plokščias ir raumeningas, net pati nustebo tokį turinti.
Ar Chavjerui patiko tokia jos išvaizda? Gal ji lankėsi sporto klube, stengdamasi neprarasti patrauklumo? Kaži, ar greitai ištirpo nuo jo rodomo dėmesio? Privertė jį šiek tiek pasikankinti ar kapituliavo vos jam ėmus ja domėtis? Ir ką jis joje rado? Emilija žinojo esanti gana graži, bet jis, tokios įspūdingos išvaizdos ir aristokratiškų manierų, galėjo rinktis bet kurią žavingą ir rafinuotą pasaulinio garso manekenę.
Vieną dieną Emilijos apklausti buvo atvykusi policija, bet apie avariją ji nieko negalėjo papasakoti. Net ir tai buvo tuščia vieta, lyg juoda skylė atmintyje, kurios užpildyti nepajėgė jokiomis pastangomis.
Vienas iš policininkų atnešė avarijos vietoje rastą rankinę, tačiau ją Emilija apžiūrėjo lyg svetimą. Viduje aptiko keletą lūpų blizgių ir rašiklių, popierinių nosinaičių ir kramtomosios gumos, buvo čia ir beprotiškai brangių kvepalų purkštukas, taip pat modernus mobilusis telefonas, sugedęs po smūgio. Ekranėlis buvo sudužęs, telefonas nebeveikė.
Ištraukusi kontraceptinių tablečių lakštą, ji nustebusi pažvelgė į dėžutę, ant kurios buvo užrašyta: Emilija Mélendes. Įrašas šalia mygtuko priminė, kad buvo likusios tik dvi tabletės. Kurį laiką ji sukiojo tarp pirštų folija aptrauktą stačiakampį, bet po minutėlės ryžtingai nusviedė jį kartu su dėžute į šiukšlinę, lipnia juosta pritaisytą prie šalia lovos stovinčio stalelio krašto.
Emilija priglaudė ranką ant krūtinės prie širdies, ramdydama skausmą, kad Peterio daugiau nebepamatys. Vienas jos gyvenimo etapas pasibaigė. O ji neturėjo progos net atsisveikinti.
Конец
