patiko ta vila. Kai pirmą kartą tave ten nusivežiau, sakei, kad tai pati gražiausia vieta pasaulyje.
Emilijos pastangos įsivaizduoti tą namą buvo bergždžios.
– O ką aš veikiau Londone? – staiga paklausė. – Juk jūsų nebuvo su manimi automobilyje, tiesa?
Jo akyse vėl sublizgo jau matyta išraiška, bet iškart ir pranyko – šitaip pamojus iliuzionistui dingsta tai, ko publika nespėja įžiūrėti.
– Ne, manęs ten nebuvo, – patvirtino. – Tu važiavai su… – Jis šiek tiek patylėjo. – Su Peteriu Maršalu.
Emilijai pasirodė, tarsi jos širdį kas būtų replėmis suspaudęs.
– Peteris važiavo kartu? – Jos širdis suvirpėjo. – Jis irgi sužeistas? Kaip jaučiasi? Gal galėčiau pamatyti? Kur jis dabar? Ar jam viskas gerai?
Po jos paniškų klausimų tirados stojusi ilga tyla prilygo smūgiams, kai vis smarkiau ritmiškai daužoma, ir Emilija pajuto neišvengsianti to, ko nenorėjo girdėti.
– Man labai gaila, bet turiu tau pasakyti, kad po avarijos Maršalas nebeatsigavo, – ir šį kartą Chavjero balsas buvo bejausmis.
Emilija žvilgtelėjo į jį nustebusi. Peteris nebegyvas? Jos protas nenorėjo to pripažinti. Jis visaip tam priešinosi lyg užspeistas šuo, su baime laukiantis dar vieno nepelnyto smūgio.
– Ne… – kimiai ištarė ji nesavu balsu. – Ne, to negali būti. Negali būti, kad jis mirė. Jis negalėjo… Mudu tiek daug buvome suplanavę…
Chavjero išraiška nepasikeitė. Nekrustelėjo nė vienas veido raumuo, iš ko būtum galėjęs spręsti apie jo jausmus. Buvo tarsi aktorius, neketinantis vaidinti jam skirto vaidmens. Žodžius jis tarė metaliniu, šaltu balsu:
– Peteris miręs, Emilija. Gydytojams nepavyko jo išgelbėti.
Emilija pajuto, kaip iš akių pasipylė karštos ašaros ir upeliais ėmė tekėti skruostais.
– Bet aš jį taip mylėjau… – Jos balsas buvo vos girdimas. – Mudu buvome seni pažįstami. Užaugome tame pačiame priemiestyje. Jis buvo mano draugas, kuriuo galėjau pasikliauti… – Staiga jos akys išsiplėtė nuo į galvą šovusios siaubingos minties. – O Dieve… – ji nurijo ašaras. – Kas vairavo? Nejau būčiau jį užmušusi? O Dieve, Dieve, gerasis Dieve…
Ir tada jis palietė ją. Priglaudė delną prie rankos, gulinčios ant lovos, visai kaip gydytojas prieš kurį laiką, tačiau šis prisilietimas nė iš tolo neprilygo šaltam profesionalaus mediko rankos spustelėjimui. Chavjero prisilietimas nudegino lyg deglas, karšta ugnimi visa jėga nutvilkė rankos odą iki pat smulkių kaulų.
– Ne, tu jo neužmušei, – kategoriškai pareiškė jis. – Vairavai ne tu. Prie vairo buvo jis. Važiavo pernelyg greitai.
Tai buvo šiokia tokia paguoda, nors ir slėgė mielo bičiulio netektis. Peteris miręs?.. Šie keli žodžiai sukosi mintyse ir Emilija niekaip negalėjo tuo patikėti. Gal ji sapnuoja? Gal tai tik siaubingas košmaras? Tikriausiai netrukus prabus ir pamatys gulinti mažame saulėtame savo kambarėlyje Noting Hile; juodu su Peteriu šiandien buvo numatę susitikti ir, kaip paprastai, aptarti vakaro programą prieš jai sėdant prie fortepijono.
Emilija pažvelgė į savo ranką, kurią Chavjeras Mélendesas laikė prispaudęs delnu. Šis jo prisilietimas pažadino kažką, kas slypėjo giliai jos viduje. Kraujas priminė, ką smegenys buvo primiršusios. Ji pajuto venomis tekančio kraujo tvinksnius, pulsas padažnėjo vien nuo minties apie prisilietimą prie kitų kūno vietų. Ar jis yra lietęs ją ir kitaip? Na žinoma, kad yra, juk jie vedę…
Emilija šiek tiek pajudino galvą, bet suskaudo taip, tarsi kas į ją būtų supylęs dubenį akmenų. Sudejavusi laisvąja ranka palietė smilkinį, joje vienu metu grūmėsi sumaištis ir neviltis, sielvartas ir netikėjimas.
Chavjeras spustelėjo jai ranką – labai švelniai, bet ir šiame prisilietime galėjai justi slypint jėgą.
– Tau tai tikrai skaudus smūgis. Bet man irgi nebuvo lengva visa tai tau pasakyti.
Emilijai sumirksėjus iš akių pasipylė ašaros, išdžiūvusia gerkle ji vos ne vos nurijo didžiulį sielvarto gumulą. Tarsi supratęs jos mintį Chavjeras pripylė stiklą vandens ir pristūmė arčiau stalelį.
– Imk, – tarė tiesdamas jai stiklinę lyg mažai mergytei. – Išgerk ir iškart palengvės.
Emilija buvo įsitikinusi, kad jai niekas nebegali padėti. Argi gurkšnis vandens padės susigrąžinti prarastą senų laikų draugą? Ji nenorom nugėrė gurkšnelį ir atstūmė stiklinę.
– Niekaip negaliu suprasti… – Ji pažvelgė Chavjerui į juodas kaip degutas akis. – Ko man prireikė tame Londone, jei, kaip sakote, esu ištekėjusi ir su jumis gyvenu… Sevilijoje, juk taip sakėte, ar ne?
Jis trumpam nusuko akis ir pastatė stiklinę ant stalelio.
– Taip, Sevilijoje, – patvirtino jis. – Keli kilometrai už miesto. Ten aš… tai yra mes ir gyvename.
Išgirdusi, kad pasitaisė, Emilija pamanė, jog jis kažką slepia. Ji pažvelgė į jo kairiąją ranką ir ant ilgo, saulėje įdegusio piršto pastebėjo auksinio vestuvinio žiedo ruoželį, blyksintį tarp tamsių susiraičiusių gyvaplaukių. Vėl siūbtelėjo karščio banga, bet ji prisivertė susivaldyti ir pakėlė į jį akis.
– Jei mes, kaip tvirtinate, esame vedę, kodėl nėra žiedo ant mano rankos?
Jis kyštelėjo ranką į kelnių kišenę ir ištraukė du žiedus. Emilija sulaikė kvapą, o jis paėmė jos ranką ir lengvai užmovė abu žiedus ant pirštų. Sužieduotuvių žiedelis buvo priderintas prie sutuoktuvių žiedo, abu papuošti spindinčiomis deimantų akutėmis. Gal šie gražūs, neįtikėtinai brangūs daikčiukai bent šiek tiek atgaivins jos atmintį?
Nieko.
Nada. [Nieko (isp.).]
Emilija vėl pažvelgė į jį.
– Vadinasi… važiavau į Londoną… viena?
Jo žvilgsnis nieko nesakė.
– Verslo reikalais buvau išvykęs į Maskvą, – tarė Chavjeras. – Dažnai ten vykstu. O tu važiavai į Londoną… apsipirkti.
Ir vėl tas pats, – pagalvojo ji. Kaskart nutyla, lyg rinkdamas žodžius.
– O kodėl aš nevažiavau į Maskvą kartu? – Ji suraukė kaktą.
Chavjeras atsakė ne iškart. Emilijai dingtelėjo, kad jis kažką nutyli, kažin ką svarbaus.
– Tu retai važiuodavai su manimi, ypač į užsienį, – pagaliau pasakė. – Mieliau likdavai namie arba vykdavai į Londoną. Ten buvo tau įprastos parduotuvės, o ir dėl kalbos nereikėdavo sukti galvos.
Emilija prikando lūpą ir pirštais dar tvirčiau sugniaužė antklodę.
