– svarstė Tarikas. Parinktas įdomus žodis.
– Na, o jei pačiam klientui neprireiks, tada mėgintuvėlio turinys galės būti panaudotas gavus jo sutikimą.
– Kaip? – pasiteiravo laidos vedėjas.
– Pavyzdžiui, vyras gali palikti nurodymus, kaip užšaldyta jo sperma turėtų būti naudojama po mirties, – ji mandagiai šyptelėjo. – Sąlygos numatomos teisės dokumentuose. Spermos užšaldymas galėtų tapti dvidešimt pirmojo amžiaus metodu, užtikrinančiu, kad turtingas vyras susilauks paveldėtojo…
Arba kad sosto įpėdinis turės giminės tęsėją.
Tarikas susiraukė.
O jeigu jis paliktų tą… tą… Kaip ji pavadino? Investiciją. Mėgintuvėlis su jo sėkla galėtų būti padėtas tam atvejui, jei nutiktų blogiausia ir likimas įsikištų prieš Tarikui susirandant tinkamą žmoną?
Velnias. Ar jam pasimaišė protas?
Tarikas nukreipė nuotolinio valdymo pultelį į ekraną. Šis užgeso ir jis pašoko ant kojų.
Tikras vyras investuoja ne į mėgintuvėlį, o tiesiai į moters gimdą.
Jis paprasčiausiai per mažai stengėsi ieškodamas, štai ir viskas. Šiame milijoniniame mieste tobula kandidatė tiesiog laukia, kad ją surastų.
Tarikas turėjo kvietimą į šiandienos vakarėlį. Jo advokatas nusipirko namą Rytiniame rajone ir norėjo tai atšvęsti. Tarikas įsivaizdavo, kokių ten bus ilgakojų, ir pradžioje apsidžiaugė, kad atsirado puiki proga užmegzti pažinčių. Tik supratęs, kad pasiekė ribą, kai kiekvienas pasilinksminimas ima atrodyti kaip dar viena galimybė, nusiminė ir pranešė, jog į vakarėlį neatvyks.
Dar viena klaida, – mąstė rengdamasis švarką ir žingsniuodamas durų link. Pirmiausia suklydo rinkdamasis susilaikymą, kuris akivaizdžiai paveikė jo budrumą. Antra, neprotingai pasielgė atsisakydamas kvietimo eiti ten, kur, gerai pagalvojus, galėjo sutikti būsimą žmoną.
Staiga Tarikas prisiminė seną amerikiečių posakį: trys kirčiai ir tau galas. Paprastai jis buvo taikomas beisbole, bet šiuo atveju puikiausiai tiko. Pirma, jo paieškos Dubake, paskui – gretimose šalyse…
Trečio kirčio nebus. Jis paprasčiausiai per mažai stengėsi, štai kokia bėda.
Bet dabar padėtis pasikeis.
– Gerai, mielieji. Mes nebe eteryje.
Medison Vitni atsistojo, išsisegė mažytį juodą mikrofoną iš švarko atlapo ir atidavė laukiančiam technikui.
– Medison, – kreipėsi į ją vadovas, – gerai atlikai darbą.
– Ačiū.
– Puiku, – pasakė jis ir nusikvatojo, Medison nuomone, visai kaip aktorius, nevykusiai vaidinantis Kalėdų Senelį, tada pasilenkė prie jos. – Dabar galėtume išlenkti po taurelę ir aptarti reikalus?
Ką aptarti? – jai knietėjo paklausti. – Kaip rasti būdą įsitempti mane į lovą? Ponia Vitni užaugino nekvailą dukterį, tad Medison žaviai nusišypsojo, kaip buvo įpratusi nuo tada, kai MicroTech perėmė Ateities vaikus, ir atsakė, kad būtų nepaprastai malonu, bet turinti įsipareigojimą.
Apsimestinė vedusio jos darbdavio šypsena virto tikra grimasa.
– Nagi, Medison, neišmintinga visą laiką sakyti ne.
Taip pat neišmintinga merginti tą, kuri pateikė ieškinį dėl seksualinio priekabiavimo, – pamanė Medison. Bet ji žinojo tai, kas jam tebebuvo paslaptis – kad nemaloni jųdviejų sąjunga greitai iširs.
Šypsena vėl nušvietė jos veidą.
– Gal kitą kartą, pone Šyldsai. Kaip ir sakiau, turiu pasimatymą.
Nueidama Medison jautė į nugarą įsmeigtą jo žvilgsnį.
Po dvidešimties minučių ji įsmuko į ramų barą Leksingtono gatvėje. Ten laukė du dalykai: šaltas Cosmopolitan kokteilis ir kambario draugė iš koledžo laikų – Barbara Doson.
Medison atsiduso, kilstelėjo taurę ir lėtai, pasimėgaudama gurkštelėjo.
– Ačiū, kad iš anksto užsakei gėrimą. Man jo tikrai reikėjo.
– Gyvenu, kad tarnaučiau, – nerūpestingai atsakė Barbara, nusišypsojo ir mostelėjo smakru į virš baro kabantį televizorių. – Mačiau tavo laidą. Vis dar slepiesi vėžlio kiaute, ar ne?
Medison nusivaipė.
– Su juo atrodau protingesnė.
– Nori pasakyti, kad atrodai neprieinama.
– O, kad taip būtų, – tarė Medison ir vėl gurkštelėjo.
– Neapsimesk. Senas mergišius vis dar bėgioja iš paskos?
– Aha. Ar žinai, kad šiandien atėjau į pasimatymą su tavimi?
– Ak, Mede, – Barbė sumurkė tankiai mirksėda- ma blakstienomis, – net neįtariau, kad keliu tau tokių jausmų.
– Ei, gera idėja. Kitąsyk tai būtinai reikės panaudoti kaip priežastį atsisakyti, – Medison papurtė galvą. – Jis nepakenčiamas, kita vertus, yra tik vyras.
– Nemanai, kad laikas nustoti į kiekvieną sutiktą vaikiną žiūrėti kaip į neištikimą, sumautą pašlemėką, koks kadaise pasirodė tavo sužadėtinis?
– Ne, – atrėžė Medison. – Nes jie tokie yra. Įskaitant mano tėvą, kuris tik miręs tapo ištikimas mamai. Vyrai visi vienodi. Tokia jau gyvenimo tikrovė.
– Netiesa.
– Tiesa. Nėra gerų vaikinų, Barbe. Na, išskyrus taviškį, bet Henkas greičiausiai paskutinis toks šioje planetoje.
– Mede…
– Skaitei studijų draugų naujienlaiškį?
Barbė atrodė nusiminus, nes žinojo, kurlink ji suka.
– Ne.
– Prisimeni Sju Haton? Ji baigė metais vėliau nei mes? Išsiskyrusi. Selę Vainberg? Išsiskyrusi. Beverlę Džiovani? Išsiskyrusi. Berilę Edmunds? Išsi…
– Gerai, gerai. Žinau, ką nori pasakyti, bet dar nereiškia…
– Reiškia, – Medison nurijo paskutinį gurkšnį ir apsidairė padavėjo. – Aš netekėsiu, Barbe. Niekada!
– Neturėsi vyro? Šeimos? Neturėsi vaikų?
Medison dvejojo.
– Jei nėra vyro, dar nereiškia, kad nebus ir vaikų. Iš tikrųjų…
