dėl pirmą kartą garsiai išsakytų savo planų, būtų ėmusi kvatoti matydama Barbės mimiką. – Nustebinau, ar ne?
– Galima ir taip pasakyti.
– Na, daug žinau apie DA – dirbtinį apvaisinimą. Jis saugus, patikimas, o svarbiausia – moteriai tereikia švirkšto su sėkla, o ne ją teikiančio vyro.
Kažkas bumbtelėjo ant žemės. Medison pakėlė akis. Jaunas, gal dvidešimtmetis, padavėjas stovėjo prie jųdviejų stalelio. Vienas iš dviejų: arba apatinis jo žandikaulis, arba užsakymų knygelė ką tik trinktelėjo į grindis.
Medison kaip tik to ir reikėjo, kad įtampa atslūgtų.
– Dar vieną Cosmopolitan, – tarė ji saldžiai, – ir taurę Šabli vyno mano draugei… Jei užgavau tavo savimeilę, atsiprašau.
Barbė suaimanavo ir susiėmė už galvos.
– Gražumėlis, – tarė ji, vos tik dingo padavėjas.
Medison žaviai nusišypsojo.
– Kartais tiesa žeidžia.
– Jei jau apie tai prabilom… pasakysiu tiesiai šviesiai, gerai?
– Mes juk draugės. Rėžk.
– Tu viską gerai apgalvojai? Iš tikrųjų apsvarstei, kodėl nori vaiko? Gal tai – tik bandymas dar kartą išgyventi vaikystę? Ištrinti savo mamos klaidas? O, velnias, – tarė pamačiusi, kaip Medison nuo lūpų dingsta šypsena. – Mede, aš tikrai nenorėjau…
– Nieko. Viskas gerai. Juk įspėjai, kad rėši tiesą. Lygiai taip pat elgsiuosi ir aš, – Medison pasilenkė į priekį. – Mano motina buvo visiškai priklausoma nuo vyrų. Aš niekada nenorėjau būti tokia. Ketinau pati spręsti, kaip man gyventi, kad nereikėtų kuo nors pasikliauti. Štai kodėl buvo taip svarbu gerai mokytis, gauti magistro laipsnį ir pakilti karjeros laiptais.
– Brangioji. Tau nereikia aiš…
Medison ištiesė ranką per stalą ir sugriebė Barbės plaštaką.
– Aš buvau tikra, kad nenorėsiu tuoktis ir turėti vaikų, – ji užtilo, balsas sušvelnėjo. – Vieną dieną apsidairiau ir supratau, kad turiu viską. Bakalauro laipsnį. Magistro. Nuostabų darbą. Prabangų butą Manhatane… Bet vis dar kažko trūko. Tik negalėjau to įvardyti.
– Matai? Aš teisi, Mede. Tau trūko vyro, kurį galėtum mylėti ir…
– Vaiko, – Medison veidą nušvietė šypsena, tačiau ji neįstengė paslėpti akyse susitvenkusių ašarų. – Ant sienos šalia mano darbo stalo kabo tūkstančio dolerių vertės Pikaso fotoatspaudas. O štai mano asistentė ant stalo laiko dukrytės mokyklinę nuotrauką. Vieną rytą mane lyg žaibas trenkė: supratau, kad jos fotografija daug vertingesnė už mano Pikaso.
– Gerai. Man nereikėjo to aiškinti…
– Štai tada, prieš keletą mėnesių, mergina, kuri kadaise pas mane atliko praktiką, netikėtai užsuko į svečius. Jos pilvas buvo didelis kaip paplūdimio kamuolys, jai skaudėjo nugarą, ji bėgo šlapintis kas penkios minutės… Bet netgi aš galėjau pasakyti, kad ji atrodė baisiai laiminga.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
