style="font-size:15px;"> – Ak, liaukis, – tarė Kelė. – Nejaugi atrodau taip baisiai, kad negali nė žodžio pratarti.
Pajutusi, kaip į kaklą ir skruostus plūsteli karštis, ėmė krapštinėti suknelės apykaklę. Nėra jokio pagrindo jaustis nepatogiai, – pamokslavo pati sau.
– Ką tu pasidarei… – nutęsė Brendonas, spoksodamas jai į veidą.
– Turi galvoje kontaktinius lęšius? Tiesiog atėjo pokyčių laikas. Tuojau atnešiu aplanką.
– Kele, – įsakmiai tarė jis.
Ji dar kartą atsigręžė. Brendonas tebespoksojo, dabar į jos plaukus. Atsidususi ji nusižėrė ant skruosto užkritusią sruogą.
– Pasišviesinau ir pasitvarkiau. Nieko ypatinga, – pasakiusi ji mostelėjo ranka ir nuskubėjo aplanko.
Puikumėlis. Jei Brendono nuomonės kas paiso, žmonės spoksos į ją kaip į ateivį. Velniai rautų, kaipgi tokiomis aplinkybėmis jai atsipalaiduoti, kvėpuoti ir įvykdyti savo sumanymą?
Nervingai naršydama po aplankų stalčių, išgirdo Brendono odinės kėdės ratukų girgždėjimą. Neilgai trukus jis stovėjo tarpduryje. Vėl spoksojo.
– Kele? – dar kartą kreipėsi.
Ji kilstelėjo akis.
– Kodėl nesiliauji kartojęs mano vardo?
– Noriu įsitikinti, kad čia tikrai tu.
– Na, tikrai aš, – tai pasakiusi rado, ko ieškojo. – Aaa, štai aplankas.
– Ką tu pasidarei?
– Šito jau klausei.
– Tu neatsakei.
Ji sekundėlę nuleido pečius ir vėl išsitiesė. Nebuvo jokio pagrindo drovėtis, ypač Brendono. Jis nepriekaištingai vertino jos darbą ir dosniai kėlė atlygį. Jis žavėjosi jos gebėjimu sunkiai dirbti ir susidoroti su bėdomis. Dėl Dievo meilės, jis buvo jos darbdavys, o ne viešpats.
– Truputį pasikeičiau išvaizdą.
– Truputį?
Ji atsainiai kilstelėjo petį.
– Na, taip. Numečiau svorio, pasidariau šukuoseną, įsidėjau kontaktinius lęšius. Nieko ypatinga.
– Mano akimis, tu nepanaši į save.
– Žinoma, panaši.
Kelė nė nesirengė prasitarti apie savaitę, praleistą prabangiame SPA centre, privačias etiketo ir oratorystės pamokas. Jis pamanytų, kad jai visai pasimaišė protas. Gal jai tikrai ne visi namie. Visuomet buvo nuovoki, sumani, koledže net buvo pravardžiuojama moksliuke. Kažin kaip dabar būtų pravardžiuojama?
– Bet tu vilki suknelę, – kaltinamai drėbtelėjo jis.
Kelė tai žvilgtelėdavo žemyn, tai pakeldavo akis į jį.
– Na, taip. Ar tai kelia kokių nors sunkumų?
Staiga jis sutrikęs žengė atatupstas.
– Ne. Tikrai ne. Nekelia jokių sunkumų. Atrodai šauniai. Tik… – Krumpliais trindamasis žandikaulį rinko tinkamus žodžius. – Tu nevilkėdavai suknelių.
Jis pastebėjo? Šito Kelė niekaip nesitikėjo. Tada šypsodamasi ryžtingai tarė:
– Dabar jau vilkiu.
– Matyti, – tarė Brendonas, vis dar negalėdamas patikėti, o žvilgsnis bėgiojo jos veidu. – Na, kaip jau sakiau, atrodai šauniai. Tikrai šauniai.
– Ačiū, – padėkojo ji šypsodamasi. – Jaučiuosi puikiai.
– Ką gi. Šaunu!
Jis linktelėjo, sugriežė dantimis ir giliai atsiduso.
Jei viskas taip šaunu, tai kodėl raukosi?
– Ak! – Ji pasijuto kvailai ir ištiesė storą kartoninį segtuvą. – Čia Svajonių Pakrantės aplankas.
Kai jųdviejų delnai susilietė, Kelei per kūną nuvilnijo jaudulys.
Brendonas dar labiau susiraukė.
– Ačiū.
– Nėra už ką.
Priartėjęs prie savo kabineto durų atsigręžė.
– Šaunu, kad grįžai.
Kiek kartų jis jau ištarė žodį „šaunu“? – mąstė ji sau.
– Ačiū, – pasakė Kelė. – Per dvidešimt minučių suvesiu šio mėnesio pardavimo balansą.
Jam uždarius duris, ji susmuko į kėdę. Čiupusi puodelį smarkiai siurbtelėjo kavos.
– O taip, šaunu grįžti.
Brendonas sviedė ant stalo Svajonių Pakrantės aplanką ir nužingsniavo link didelio lango per visą sieną. Jo kontora buvo viršutiniame Sidabro juostos rūmų aukšte esančiuose apartamentuose, tad niekaip negalėjo atsižiūrėti į apačioje atsiveriančią panoramą.
Dažniausiai žvelgdamas į šardonė vynmedžiais apaugusias kalveles, nuoširdžiai didžiuodavosi šiomis akivaizdžiomis jo šeimos sėkmės apraiškomis.
Dangaus aukštybėje tingiai prasklendė oro balionas, nuo medžio ant medžio skraidė paukščiai. Tačiau Brendonui visa tai buvo nė motais, nes užuodė subtilų gėlių ir prieskonių aromatą. Nebuvo pratęs, kad padėjėja kvepintųsi, o gal tiesiog niekada nekreipė į tai dėmesio, bet šis žavus aromatas vaizduotėje piešė vėsų viešbučio kambarį ir aistringą blondinę. Nuogą. Lovoje.
Po juo.
Kelė. Jis tebeužuodė ją. Velniai rautų.
Ką tik apsikvailino vėpsodamas į ją tarytum peralkęs šunytis į sultingą kepsnį. Po velnių, neįstengė pratarti nė žodžio. Vebleno kaip koks prakeiktas mikčius, vis kartojo jos vardą. Bet dėl visko kalta Kelė. Tai ji išvertė jį iš koto, o Brendonui Djukui taip dar nebuvo nutikę.
Pakeitė išvaizdą? Žingsniuodamas palei stiklinę sieną jis papurtė galvą. Turbūt niekas negalėtų įspėti, kas dedasi moters galvoje? Kelei nereikėjo keisti išvaizdos. Ir taip atrodė kuo puikiausiai. Dalykiška, profesionali, sumani, taktiška. Niekada nekrintanti į akis.
Brendonui nereikėjo, kad darbe būtų blaškomas dėmesys. Jo biure nuo ryto iki vakaro buvo tvarkomi verslo reikalai. Dešimt metų buvęs Nacionalinės futbolo lygos pažiba, jis kuo puikiausiai žinojo, kad nesusikaupęs pergalės nepasieksi. Vos išleisi kamuolį iš akių, užpuls krūva tavo kraujo trokštančių tvirtų atgrasių šoninių gynėjų
