Buvusį savo vaikiną. Tačiau iš pat pradžių buvo aišku, kad nieko neišdegs.
Rodžerį? Po velnių, kas tas Rodžeris? Nors ir kaip būtų keista, Brendonui teko pripažinti, jog sužinojęs, kad Kelės taikinys yra ne jis, nusivylė, užuot pajutęs palengvėjimą. Kita vertus, niekada ir nebūtų leidęs, kad tarp jų kas nors užsimegztų. Bet vis tiek, apie ką, po velnių, ji tauškia?
– Kas tas Rodžeris? – garsiai paklausė jis.
– Ką tik sakiau. Buvęs mano vaikinas. Jo vardas – Rodžeris Hemstedas. – Atsitraukusi nuo Brendono, ji nužingsniavo prie kėdės. – Išsiskyrėme prieš kelerius metus ir nuo tada nesimatėme.
– Prieš kiek laiko išsiskyrėte?
– Beveik penkerius metus.
– Maždaug tada pradėjai čia dirbti.
– Tiesa. – Atrėmusi alkūnę į ranktūrį, Kelė pažvelgė drąsiai šypsodamasi. – Kai su Rodžeriu išsiskyrėme, nebegalėjau gyventi tame pačiame miestelyje, kur visi pažįstami sekė kiekvieną mano kvėptelėjimą. Nusprendžiau išvykti kuo toliau nuo namų, ieškojau darbo Kalifornijoje ir radau šį.
– Džiaugiuosi, kad čia įsidarbinai, tačiau skyrybos, matyt, buvo audringos.
– Menkas malonumas, – pratarė ji, – bet susitvarkiau.
– Tikrai?
– Žinoma. – Kelė ryžtingai linktelėjo. – Praeitą mėnesį sužinojau, kad Rodžerio įmonės darbuotojai ilsėsis kaip tik čia. Ir jis atvyks kitą savaitę. – Giliai įkvėpusi atsiduso. – Norėjau jį išversti iš koto.
– Aišku, – prisėdęs ant stalo krašto tarstelėjo Brendonas ir pridūrė: – Jei bus nors kiek lengviau, galiu patikinti, kad tikrai išversi jį iš koto.
Ji žvelgė nepatikliai.
– Taip kalbi, nes stengiesi būti malonus.
– Aš visai nemalonus. Patikėk.
Kelė suraukė lūpas.
– Tikiu. Dažniausiai.
– Juk niekada nemeluoju, prisimeni?
– Tiesa, dažniausiai nemeluoji. Bent jau man.
Brendonas sukikeno.
– Nuo jūsų skyrybų praėjo penkeri metai ir nori padaryti tam tipeliui įspūdį.
Ji ryžtingai linktelėjo.
– Labai noriu.
– Ir padarysi. Pažadu.
– Ačiū. – Kelės šypsena išblėso. – Bet aš nieko neišmanau. Verslo reikaluose gaudausi, o meilės – nė trupučio.
– Galėčiau kuo nors padėti?
Kelė įrėmė skvarbų žvilgsnį.
– Kalbi rimtai?
– Žinoma.
Jis padarytų bet ką, kad tik vėl viskas grįžtų į senas vėžes. Jei Kelė jausis saugi, atliks tai, ką užsibrėžusi, liausis jaudintis dėl to klouno Rodžerio. O Rodžeriui išvykus, atvirs ta Kele, kuri jam patiko. Jo pasaulis vėl ims suktis įprastu ritmu.
– Būtų šaunu, – tarė ji ugningai. – Man labai praverstų tavo patarimai.
– Mano?
Kai Kelė dar kartą nusišypsojo, Brendoną pribloškė jos grožis. Velniai rautų, nejaugi tiek metų buvo aklas?
– Tiesiog jūs tokie panašūs, – patikino ji. – Turiu galvoje, tu ir Rodžeris. Man būtų labai pravartu sužinoti tavo nuomonę.
– Ką turi galvoje sakydama, kad mes panašūs?
– Na, abu stiprūs, gražūs, atkaklūs. Na, tikri perfekcionistai.
Hmm, taikliai apibūdinta. Bet jis pats visada manė, kad į viską žiūrėjo daug paprasčiau, kitaip nei broliai. Antra vertus, jam patiko epitetai stiprus ir gražus.
Apmąsčiusi ką tik ištartus savo žodžius, Kelė švelniai pridūrė:
– Oho, nieko keisto, kad Rodžeriui buvau per prasta.
– Per prasta?
Ji atsiduso.
– Na, kuklios išvaizdos.
– Kodėl taip manai?
– Pats tai pasakė mane palikdamas.
Staiga Brendonui kilo noras kam nors vožti. Pavyzdžiui, Rodžeriui į snukį.
– Turbūt juokauji.
– Visai ne. Brendonai, juk atsimeni, kokia buvau prieš pokyčius. Paprasta, nuobodi, sveikai atrodanti. Kitaip tariant, neišvaizdi.
Suvokus, kad kaip tik taip visada ir manė, jam širdį sugniaužė kaltė. Tačiau į akis nekrintančią Kelės išvaizdą jis laikė pranašumu. Dabar džiaugėsi, kad už tai jos nepagyrė.
– Nereikia pamiršti jo kilmės, – tęsė ji. – Jis juk ypatingas.
– Ypatingas? Regis, jis netašytas stuobrys.
Jai nepavyko sutramdyti juoko.
– Ak, bet jis išties ypatingas. Šeima jam daro didžiulę įtaką. Jo motinos protėviai atplaukė čia pirmuoju laivu tiesiai iš Anglijos.
– Kaip įgulos nariai, ar ne? – paklausė Brendonas ir purtydamas galvą pridūrė: – Kele, ar norėtum, kad pasirūpinčiau, jog jis būtų nukeptas? Pažįstu žmogų, kuris pažįsta žmogų, kuris galėtų imtis…
Kelė nusikvatojo.
– Labai malonu, bet ne. Tenoriu priversti jį gailėtis dėl žodžių, kuriuos ištarė mane palikdamas, tik tiek.
Kurį laiką Brendonas ją tyrinėjo.
– Jis tave įskaudino.
Ji papurtė galvą.
– Ne, ne, jis man pasakė tiesą, todėl turėčiau būti dėkinga.
– Dėkinga? Kodėl?
Kelė išspaudė šypseną.
– Nes jo dėka pradėjau viską aiškiau matyti.
– Pavyzdžiui – ką?
– Savo trūkumus.
Brendonui vėl
