neapsakomai seksualias tarytum bičių sugeltas jos lūpas. Taigi pastebėjo jas dabar. Taip aiškiai, kad kone išpylė kavą.
Nauja Kelės suknelė išryškino visus patrauklaus kūno apvalumus. Apvalumus, kurių pirmiau jis nepastebėdavo. Nors dažnai matydavo ją viešbučio sporto salėje – treniruodamasi Kelė vilkėdavo plačius marškinėlius ir treningo kelnes. Kas galėjo pamanyti, kad toji prakaito prisigėrusi sportinė apranga slepia tokį kūną? Kitaip tariant, ji visą laiką jį apgaudinėjo.
– Vapi nesąmones, – sumurmėjo Brendonas.
Bet tai savaime suprantama. Rimtoji, darbščioji jo padėjėja pasirodo esanti tikra gražuolė. Kokia išdavystė.
Ir kas, velniai rautų, atsitiko vos prieš minutę susilietus jųdviejų rankoms? Tą akimirką jam rodėsi, jog viduje kažkas sukirbėjo. Veikiausiai tai tebuvo vaizduotės vaisius, tačiau vien prisiminus šį prisilietimą atgijo slėpsnos. Pasibaisėjęs jis kone atsirėmė į sieną.
– Keistis yra gerai, – sarkastiškai burbtelėjo ir vėl atsisėdo prie stalo.
Ne, keistis nėra gerai. Juk jis buvo įpratęs prie kuklių Kelės plaukų, ji visuomet arba suimdavo juos į uodegą, arba susisukdavo kuodelį. Dabar, įgavusios sodrų medaus atspalvį, sruogos krito ant pečių, vilnijo per nugarą. Taip nudažyti ir apkirpti žvilgantys plaukai tarytum prašėsi būti glamonėjami vyro pirštų, kol jis pats mėgautųsi sultingomis jos lūpomis.
Pajutęs vis labiau užvaldant jaudulį, Brendonas pamėgino užgniaužti nepageidaujamus pojūčius, atsivertė aplanką ir surado reikiamą dokumentą. Pastangos buvo beprasmės.
– Tai nepriimtina.
Stengėsi skrupulingai laikytis tvarkos ir etiketo reikalavimų, kuriuos visuomet laikė neatsiejamus nuo darbo. Brendono pareigos buvo pernelyg atsakingos, o Kelė – pernelyg svarbi darbuotoja, todėl negalėjo staiga pradėti jo blaškyti ar veikiau traukti dėmesį.
Pats laikas viską baigti. Paspaudęs vietinio ryšio mygtuką tarė:
– Kele, prašau užeiti.
– Tučtuojau, – guviai tarė ji ir po septynių sekundžių įžengė į kabinetą nešina bloknotu.
– Sėskis, – tarė Brendonas stodamasis. Nesiryžo dar kartą žvilgtelėti į jos kojas. Velniai rautų, jei taip ir toliau, nieko nebus. – Mums reikia pasikalbėti.
– Kas nutiko? – nerimastingai paklausė Kelė.
– Paklausyk, mes visada vienas kitam buvome atviri, ar ne?
– Taip, – atsargiai pratarė ji.
– Kaip žinai, visiškai tavimi pasitikiu.
– Brendonai, aš tai žinau ir pati galėčiau pasakyti tą patį.
– Gerai, – tarė jis svarstydamas, ką daryti toliau. – Gerai.
Kas dabar? Jam dar niekada nebuvo pritrūkę žodžių. Vos pažvelgęs į ją turėjo nusisukti. Kada ji tapo tokia graži? Jis pažinojo moteris. Jam patiko moterys. Jis joms taip pat patiko. Gal net būtų galima sakyti, kad turėjo uoslę moterims. Tai kodėl anksčiau nesuprato, kokia Kelė patraukli? Gal buvo aklas?
– Brendonai, – lėtai kreipėsi ji. – Tu nepatenkintas mano darbu?
– Ką? Ne.
– Ar man išvykus Dženė gerai dirbo?
– Taip, gerai. Bet reikalas ne tas.
– Gerai, nes nenorėčiau…
– Paklausyk, Kele, – pertraukė ją Brendonas. – Per atostogas tau kas nors atsitiko?
Ji nustėro.
– Ne, kodėl atrodo, kad…
– Tai su kuo susiję šie pokyčiai? – rėžė jis. – Kam tau to reikia?
– Dėl to mane pasišaukei?
– Taip. – Tačiau jis neketino prasitarti, kaip kvailai jautėsi užvesdamas šį pokalbį. Vis dėlto jam knietėjo sužinoti. – Kodėl tau prireikė gražintis…
Kelė prisimerkė.
– Gražintis?
– Na, taip. Na, puoštis ir… velniai rautų.
– Kas čia bloga, kad noriu atrodyti patraukliai?
– Aš taip nesakiau.
– Persistengiau? Makiažo konsultantė pamokė mane, bet aš dar mažai išmanau. Mėginu įvairius variantus. – Jai kilstelėjus veidą sužvilgo lūpos. – Sakyk atvirai. Per daug pasidažiau?
– Dėl Dievo meilės, ne, viskas gerai.
Pernelyg gerai, – pagalvojo Brendonas, bet nutylėjo.
– Stengiesi būti mandagus, tačiau netikiu tavimi. Prisimenu, kaip žiūrėjai į mane, kai šį rytą įėjau…
– Ką? Ne.
Po šimts, – galvojo jis. Nejaugi ji dabar pravirks? Anksčiau niekada neverkdavo.
– Pamaniau, kas čia tokio. Dėl Dievo meilės, kitos moterys dažosi, kodėl aš negalėčiau? – Kelė pašoko nuo kėdės. Dabar ji žingsniavo po kambarį. – Tikėjausi, kad viską darau subtiliai. Atrodau kaip kvailė?
– Ne, tu…
– Rėžk atvirai.
– Aš ir sakau atvirai…
– Iš pat pradžių tai buvo netikusi mintis, – sumurmėjo ji ir iškvėpusi orą atsirėmė į sieną. – Galiu atlikti sunkiausius skaičiavimus atmintinai, bet nieko neišmanau apie viliojimo meną.
Viliojimo meną? Brendonas pajuto, kad jam sugniaužė kažkur saulės rezginio srityje, ir nebežinojo, kaip elgtis.
– Kokia gėda, – sudejavo ji.
– Visai ne, – patikino jis vildamasis, kad sugalvos pasakyti ką nors išmintinga. Tačiau nesugalvojo.
– Ką gi man dabar daryti? Turiu tik savaitę… O Dieve! – Valandėlę ji užsidengė akis, paskui įsispoksojo į lubas. Galiausiai, susikryžiavusi ant krūtinės rankas, ėmė kulniuku barbenti į grindis. – Kodėl buvau tokia kvaila?
Priėjęs Brendonas čiupo ją už pečių.
– Liaukis. Tu – vienas protingiausių mano pažįstamų žmonių.
Patempusi putlią apatinę lūpą, Kelė pakėlė akis į jį.
– Gal išmanau apie verslą, bet tik ne apie meilę.
Na, gerai, jai galvoje sukosi
