draugas.
– Jis tave įdėmiai tyrinėja.
Lulu nuvijo nuostabą ir vėl sutelkė dėmesį, suprato, kad Vivė teisi. Čezas spigino į ją, šypsena rietė jo nuostabių lūpų kampučius. Gal jo atmintis prasta ir jis neprisimena, kad turi priežasčių jos nekęsti. O gal jis suaugo ir atlaidžiau žiūri į savo vaikystę – taip, kaip ir ji.
Lulu jam atsakė plačia spinduliuojančia šypsena, nuvijusi seksualinį susidomėjimą, prisivertė prisiminti seną draugišką priešą. Jokiu būdu nenorėjo, kad jis sužinotų, jog ji dėl jo alpo.
Čezas pajudėjo jos link, tikriausiai pasisveikinti, paklausti, kaip įsikūrė mieste, gal net pasikalbėti apie senus laikus. Lulu nusisuko, įsmeigė akis į savo kokteilį, pirštų galiukais perbraukė aprasojusią stiklinę, apsimetė esanti abejinga, nors tokia visai nesijautė.
– Labas, – po akimirkos ištarė vyriškas balsas.
Tai buvo Čezo balsas, tik metai jam pridėjo brandos. Jis sustojo už jos ir Lulu jautė didžiulio, plataus kūno šilumą.
Troško, kad skruostai neparaustų, o balsas nedrebėtų, ir pakėlė akis.
– Labas ir tau.
– Sveikinu Helovino proga.
– Ir tave sveikinu.
Jis mostelėjo į jos stiklinę.
– Pasiūlyčiau pavaišinti gėrimu, bet matau, kad pilna. Patinka ypatingas vakaro kokteilis?
– Prisimeni iš vaikystės vyšnių skonio sirupą nuo kosulio?
– Aha.
– Tas buvo skanesnis.
– Verčiau gurkšnosiu alų.
– Geras pasirinkimas, – pagyrė ji. – Man patiko tavo kostiumas.
Jis nužvelgė laisvus medvilnės marškinėlius trumpomis rankovėmis ir nepadoriai aptrintus džinsus.
– Vyruko prie durų?
Cha. Prajuokino.
– Kalbu apie vaiduoklį. Kodėl jį nusivilkai?
– Nemoku elgtis su žirklėmis. Iškirpau per mažas skyles akims ir nemačiau, kur, po velnių, einu.
Ji nusijuokė. Čezas visada dirbo atbulomis rankomis. Bet dabar Lulu galėtų lažintis, kad jis tomis rankomis gebėtų padaryti nuostabių dalykų, o žalios akys su tankiomis blakstienomis vertė merginas spiegti.
– Vis dar mėgsti savo rankų darbo kostiumus?
– Mama mane nudėtų, jeigu kostiumą pirkčiau parduotuvėje.
Aha. Ji nepamiršo. Jųdviejų mamos per visas šventes suderindavo drabužius, nors ne visada visiems patikdavo. Kartą, kai Lulu norėjo būti japonų mangos Mėnulio Jūreivė, ji buvo priversta apsirengti Galingųjų reindžerių kostiumą, nes tas filmas buvo Čezo mėgstamiausias. Jai net teko būti Geltonąja reindžere, nes jo išpaikinta sesuo pareiškė būsianti Rožine.
Lulu atkeršijo jam už tai pavogdama visus šokoladukus iš jo saldainių krepšelio ir vietoj jų palikdama razinų.
Varge, kokia ji teroristė.
Čezas ne vienintelis turėjo bjaurią jaunesnę sesutę, Lulu brolis buvo jo sesers bendraamžis. Visi keturi drauge užaugo – kivirčydamiesi, varžydamiesi. Toks karas nevargino, kol jų jaunėliai pradėjo susitikinėti mokydamiesi vidurinėje, o paskui bjauriai išsiskyrė. Lulu nebuvo tikra, jog Lorensas atsigavo po to, kai Sara jį metė. Bet tai nutiko, kai Čezas paliko namus. Gal jis nė nenutuokė, kad jo sesuo buvo širdis daužanti nedorėlė.
– Neturėjau laiko pasidaryti ką nors įmantresnio, – paaiškino jis. – Tik prieš valandėlę nusprendžiau čia ateiti.
– Tai tas kostiumas buvo rimtas paskutinės minutės modelis, – nusprendė Lulu.
– Ei, būk atlaidesnė. Aš tik šįryt grįžau iš ilgos kelionės po užsienį. Buvau pamiršęs, kad Helovinas, prisiminiau, kai grįžau namo ir pamačiau dekoracijas. Gerai, kad patalynės spintoje turėjau švarią paklodę.
– Ir gerai, kad ji buvo visiškai balta, o ne su vėžliukais nindzėmis.
Jis nusikvatojo, kilstelėjo antakį, tarsi būtų nustebęs, kad ji prisiminė tuos patalynės užvalkalus ar tuos vėžliukus, dėl kurių jis buvo pamišęs.
– Manau, kad jau išaugau vėžliukų nindzių laikus.
– Tik dabar į žmogiukus nindzes, ar ne?
Jo akys sužibo.
– Aha, kaip tik taip. Tik, deja, Kalifornijos karališkajam čiužiniui neradau patalų su mažais vyrukais juodais apsiaustais.
Mmm. Didžiulė lova. Dideliam vyrukui. Su didelėmis rankomis. Ir dideliu…
– Gaila, bet esu pripratęs prie nuobodžių, neišvaizdžių patalų.
Ji nurijo ir prisivertė sugrįžti prie nerūpestingo pokalbio, nutoldama nuo minčių apie jo patalus. Ar jo lovą. Jį lovoje…
– Aš paieškosiu tau nindzių. Nebent labiau patinka transformeriai.
– Ne, man tinka. – Jis nusišypsojo ir šiek tiek sudrebino žemę. – Bet jeigu rasi juodo atlaso, pasakyk man. Gal kils noras suvaidinti nindzę.
Lulu nurijo seiles, svarstydama, kada, po velnių, jis pradėjo pasitikėti savimi. Jis buvo lengvai bendraujantis, seksualus, raumeningas ir visiškai ramus žmonių pilnoje patalpoje. Nebe tas nepopuliarus vaikinukas, kurio batų raišteliai būdavo surišti nepriekaištingai, ar tas, kurio nenorėjo imti į beisbolo komandą, nes jis pametė kamuolį ir pralošė svarbias rungtynes ketvirtoje klasėje.
Ne. Jis buvo labai seksualus, stiprus, gundantis suaugęs vyras. Ir ji nežinojo, ką daugiau galvoti.
– Tikriausiai esi labai pavargęs, – į žaismingą pokalbį trigrašį įkišo Vivė, – po ilgos dienos kelionės.
Juokinga, bet Lulu vos nepamiršo, kad ir Vivė čia. Ir Amelija. Čezas, mandagiai aniedviem nusišypsojęs, nė į vieną nekreipė dėmesio. Dėl to Lulu jautėsi geriau: senas vaikystės atpildas – draugas atėjo ne tam, kad Lulu supažindintų jį su Vive, kuri paprastai kitas moteris palikdavo šešėlyje. Lulu nenutuokė, ar taip nutikdavo dėl to, kad Vivė yra tokia graži, ar todėl, kad toji elgdavosi kaip kalė akmenine širdimi, ir jie priimdavo tai kaip iššūkį pramušti ledus. Jos kostiumas – seksualios velniūkštės – buvo daugiau ar mažiau tinkamas. Amelijos – taip pat: ji buvo apsivilkusi gražios skudurinės lėlės kostiumą, užsidėjusi garbanų peruką, kurį pati pasidarė, naudodama priemones iš rankdarbių krautuvėlės.
Hmm. Jai pasidarė įdomu, ar Čezas pasakytų, kad ir ji apsivilko savo charakterį atitinkantį kostiumą.
– Tikriausiai pavargau, – pripažino
