nerasi nė menkiausio saldainio. Todėl nusprendžiau užgrobti greitąjį lėktuvą.
– Ir suvalgyti saldainį? – paklausė Lulu, nepatenkinta, kad Vivė naudoja juodąją savo magiją senam jos draugui paveikti. Na, senam jos kažkam.
– Teisingai. Ar turi nors vieną?
– Visus suvalgiau. Spėju, kad pakeliui namo, kur nors kaimynystėje, rasi saldainių maišelį.
– Aš savąjį pamiršau.
– Vadinasi, tau nepasisekė.
Jis atsiduso.
– Diena baigiasi, malonumai irgi. Štai koks mano gyvenimas.
Aha. Kaltos išdykėlės mergaitės, kurios pavogė jo saldainius. Tačiau jis to neprisipažino. Nebuvo reikalo jam priminti jos iškrėstas kvailystes ir kažin, ar gali taip būti, kad jis apskritai kada nors pamirš.
Kažin. Būtų tas pats, kas Betmenui pamiršti Juokdario pokštus. Atpildas už pokštus visada liks atpildu.
Na, Lulu niekada nelaikė Čezo savo atpildu, pokštu ar panašiai. Bet jis dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėjo patikėti, kad ji galėtų būti jo atpildas. Kad ir dėl lūžusio stuburkaulio.
– Na, tai susirask kėdę ir prisėsk, – pasiūlė Vivė ir pasislinko, kad padarytų jam vietos.
Vivė apdovanojo Lulu veriamu žvilgsniu, tikėdamasi, kad ji juos supažindins.
Lulu ketino, bet Čezas jai sutrukdė.
– Iš tikrųjų aš norėjau paklausti, gal sutiktum pašokti, – pasakė jis įsmeigęs akis į Lulu, jo žvilgsnis buvo neryžtingas ir įtemptas.
Ji svarstė, ar ir jį sukrėtė per devynerius metus įvykę pasikeitimai. Ji nepanėšėjo į kabes nešiojančią septyniolikmetę neklusniais plaukais, kurią jis turbūt matė vidurinės baigimo vakarėlyje. Tą, kuri jį su visais drabužiais įstūmė į baseiną, nes jis pavadino ją plokščiakrūte.
Teisybės dėlei reikia pridurti, kad ji buvo iš tų, kurios pražysta vėliau. Tik jam, žinoma, to nereikėjo skelbti visiems draugams ir giminaičiams.
Lulu atsitiesė ir kiek galėdama į priekį atkišo jau nebe plokščią krūtinę.
Jo žvilgsnis pasikeitė. Jis pastebėjo. Lulu pastebėjo, kad jis pastebėjo.
– Na? – Jo balsas buvo dar žemesnis ir intymesnis. – Ką pasakysi?
– A… Tikrai nori pašokti? Su manimi?
Ji puikiai atsiminė, kad vienintelis kartas, kada jiems teko šokti kartu, buvo tada, kai jie šoko sporto aikštelėje per kūno kultūros pamoką vidurinėje. Jiems ne itin sekėsi. Susikibti rankomis su Čezu buvo keista, juk jai tebuvo dvylika. Tada Lulu delnai suprakaitavo, alsavimas padažnėjo ir pilve kažkas keistai suplazdėjo.
Dabar ji suprato, kodėl tada išprakaitavo ir susijaudino. Jai tikrai patiko paraudęs Čezas, kad ir ką ji sakė savo mamai. Bet tada, nenorėdama to pripažinti, ji buvo įsitikinusi, kad laikytis susikibus už rankų su Čezu Brauningu ji tikrai nenorėjo, norėjo pasileisti.
Todėl ji pasielgė taip, kaip elgėsi nemandagios dvylikmetės. Ji pakišo koją ir parklupdė jį šokio metu.
Maža kalė.
– Tu moki šokti, tiesa? – Dar vienas žalių akių mirktelėjimas: kaip ji anksčiau nepastebėjo įdomių auksinių dryželių žaliose jo akių rainelėse, primenančiose žėrinčias žvaigždes? – Norėjau pasakyti, kad tai visai nesunku… atpažįsti muzikos ritmą ir judi pagal jį.
Lulu susivilgė lūpas, išgirdo, kad muzikantai baigia groti.
– Pertraukėlė… – kuri kaip tik privertė Lulu galvoti apie maudimą dubens srityje… nederėjo apie tai galvoti, kai reikalas sukosi apie Čezą.
Laimei, muzikantai ėmėsi kančių kupinos Kerų versijos. Melodija pasirodė esanti tinkama – ji derėjo prie Lulu kostiumo ir fakto, kad ji jautėsi taip, tarsi ją kas būtų apkerėjęs. Daina buvo lėtesnė, priminė džiazą, ir reikėjo šokti susiglaudus – rankomis ir kūnais. Ir nors jos galva nusprendė, kad šitai būtų rizikingiau, nei dubens maudimas, jos kojos bematant nusileido nuo kėdės.
– Žinoma.
Ji leido jam paimti ranką ir nusitempti iki sausakimšos šokių aikštelės. Kai jis suėmė jos klubus ir prisitraukė, Lulu vos nepaspringo stengdamasi ir toliau šypsotis. Ar jis jaučia, kaip pašėlusiai daužosi jos širdis, ar mato, kaip pulsuoja gerklėje? Ar, po paraliais, jis nenutuokia, kad kai kurios jos kūno dalys audringai reaguoja į jų kūnų lietimąsi?
Lulu laukė, kol jis ką nors pasakys… Sveika atvykusi į Vašingtoną. Kaip sekasi naujoje vietoje? Kaip tavo draugai? Bet jis tylėjo, tik linguodamas judino savo koją jos tarpkojyje.
Viešpatie, būk gailestingas. Nors ji dažnai įsivaizduodavo, kaip laiko rankomis suėmusi Čezo galvą, kad galėtų jį pasmaugti už tai, kad jis leptelėjo kažką, kas ją sunervino, tačiau niekada neįsivaizdavo, kad tarpkoju lies kurią nors jo kūno dalį.
Čezas buvo pradingęs iš jos gyvenimo tol, kol Lulu suprato, kad jaudulys pilve ir suspaustos šlaunys yra tikros aistros požymiai.
Bet dabar jos kūnas į jį reagavo taip, kaip ji niekada neleido sau nė pasvajoti. Nebuvo reikalo klysti: dėl tokios reakcijos kaltas jaudulys. Delnai prakaitavo, o visas kūnas buvo karštas ir lipnus, tarsi nenusirengusi ji būtų galėjusi virsti geismo klanu pačiame šokių aikštelės viduryje.
Dievulėliau, Čezas buvo toks didelis ir stiprus – ji lygino jį su berniuku, kurį pažinojo. Tvirtas, vyriškas ir toks patrauklus, kad galėjo priversti širdį sustoti. Jo krūtinė buvo plati ir būtų puikiai tikusi tapti gyvenimo plaustu. Lulu vos laikėsi nepanardinusi pirštų į ilgokus jo plaukus, išsitaršiusius kaip ką tik išlipus iš lovos, susivėlusius nuo kelių mėnesių kelionių.
Ją pribloškė tiesa, nepaneigiama, visa keičianti.
Lulu norėjo jo. Labai. Ji troško pasimylėti su Čezu Brauningu ir sužinoti, ar ilgus metus tarp jų viešpatavusį pyktį galėjo ištrinti geismas.
Jei tik jis būtų eilinis vyrukas, kurį ji sutiko, ir visos vaikystės peštynės ir kovos, jau nekalbant apie šeimos dramą, nestovėtų tarp jų. Jei tik jis būtų seksualus nepažįstamasis kaip Šėferis, kad ir toks žavingas, šmaikštus ir lengvo charakterio.
Deja, jis pažįstamas. Kad ir kaip jis ją glaudė, Čezas negalėjo pamiršti jos vaikystės niekšybių ir savo paties paniekos jai. Negali būti, kad jis žiūri į ją kaip nors kitaip nei kaip į jaunystės prakeiksmą ar suaugusiojo paniekinimą. Be to, ją dar slėgė ir šeimos santykių našta. Sugrįžęs į savo šalį elektroniniu laišku jis sakėsi pažadėjęs savo mamai elgtis taip, tarsi Lulu būtų moksleivė, išsiruošusi į kelionę po didelį, baisų miestą. Jis sukels jai nepatogumų. Elgsis it vaikėzas.
Ne, kalbėti apie kažkokį seksualinį susižavėjimą tarp jos ir Čezo buvo neįmanoma. Lulu jau
