jį pažįsti?
– Aha, jis yra kaimynystėje gyvenantis nuolatinis klientas ir kurį laiką dainuodavo solo. Bet buvo hipiūkštis. Pakliuvo į bėdą, pasiskolino pogrindžio muzikos ritmą ir sugrojo slegiančią, šešiasdešimtųjų haliucinacijas sukeliančią baladę. Galima sakyti, gadino nuotaiką. Baro savininkai pagrasino jo atsisakysią.
– Tu žinai jo vardą?
Čezas išsiviepė.
– Taip.
– Koks?
– Jeigu tau pasakysiu, turėsiu tave nužudyti. Jis liepė man prisiekti.
– Turėtų būti neįprastas.
Jis lėtai linktelėjo.
– Tarkim, kad jis… atitinkamas.
– Ar galėčiau tave papirkusi jį išgauti?
– Ką man pasiūlysi už tai?
– Atiduosiu visus Tootsie Rolls irisiukus iš savo saldainių krepšelio.
– Saldainiai manęs nedomina, – pasakė jis šyptelėjęs puse lūpų, kurios prašėsi bučinio, net Lulu lūpos išdžiūvo.
– Maniau, kad tu labai nori saldainių.
– Verčiau paragaučiau ko kito saldaus.
Oho. Žibančios akys ir trumpam pasirodžiusi duobutė neliko nepastebėta ir perkėlė į kitą – flirto ar net dviprasmišką lygmenį. Visai nepanašu į tai, ką jis kada nors jai buvo pasakęs. Lulu pasidarė įdomu, kiek jis išgėrė, ir ar pylė į nuo skrydžio dar tuščią skrandį. Ji negalėjo patikėti, kad blaivus Čezas galėtų taip pasakyti – tik ne jai.
– Pavyzdžiui? – paklausė Lulu tokiu pat koketuojančiu ir dviprasmišku balsu, nepasiduodama jo provokavimui.
Ji žinojo, kad Čezas galėjo bet kurią sekundę nutraukti pokalbį, tačiau nepajėgė paneigti, kad jai nepatiko.
– Nuo to gėrimo tavo lūpos atrodo labai raudonos ir gardžios.
Dievulėliau, nejau jis ketina ją pabučiuoti? Iš jo akių buvo matyti, kad jis galvoja apie tai, ir Lulu širdis pradėjo daužytis. Beprotybė. Būdami vaikai jie net gydytojų nežaidė, paslapčia net ir nekaltai nesibučiavo. Bet Čezas spoksojo jai į lūpas, tarsi būtų ištroškęs ir tikrai norėtų jas suvalgyti.
– Turiu pasakyti, kad šitas pokalbis mane stebina, – prisipažino ji ir pati išgirdo, kaip sutrūkčiojo jos balsas, ir susimąstė, ką gi jis dabar apie tai pamanys.
– Negali būti, kad tave stebina tai, jog manau, kad esi graži.
– Bet mane išties stebina. – Lulu prisivertė nusišypsoti.
Čezas, vaikinas, kuris kažkada išvadino ją užknisančia siurbėle, mano, kad ji yra graži?
Taip. Tikriausiai jis per daug išgėrė.
– Visi čia esantys vyrai taip mano, – visiškai rimtai pasakė jis. – Pastebėjau tai tą pačią akimirką, kai įėjai, ir nuo tavęs negalėjau atplėšti akių. – Jis nužvelgė ją nuleisdamas žvilgsnį ir šelmiškai šyptelėjo. – Tu mane nustebinai. Visada maniau, kad raganos senos ir bjaurios.
– Tik blogos raganos yra bjaurios, – pataisė ji atsakydama į Ozo šalies burtininko pastabą.
– O tu esi geroji ragana?
– Kai kas tam nepritartų. Galbūt aš esu ir vienokia, ir kitokia.
– Tai kokia tu esi šįvakar?
– O kokios tau reikėtų?
Žalios jo akys sužibo šokių aikštelės lempų šviesose, atsispindinčiose ant grindų.
– Gal abiejų po truputį. – Hmm. – Tik primink man, kad neįkiščiau tau neegzistuojančio savo telefono numerio.
– Ir neaptaškytum manęs vandeniu, – pridėjo ji ir nusišypsojo – kaip lengva jiems buvo bendrauti.
Seni draugai šiek tiek flirtavo, mažai ką beprisiminė. Nes jie abu rausėsi bendruose prisiminimuose.
Tada buvo vienuoliktas jos Helovinas. Ji svajojo būti Spice Girls mergina, bet pasikartojus Mėnulio Jūreivės fiasko, berniukai nepalaikė jos sumanymo, todėl jie visi vaidino kažką iš Ozo šalies burtininko. Čezas buvo kaliausė, Lorensas, jos brolis, buvo alavinis kareivėlis, jos šuo buvo Toto, o Čezo šuo – bailusis liūtas. Atrodė, kad jis suprato savo vaidmenį ir buvo nepatenkintas, pavadintas bailiu, piktas skalikas išsirangė iš liūto karčių ir paslėpė juos savo būdoje, jiems nepradėjus ubagauti.
O visi kiti… na, žinoma, Sara buvo Doroti, o Lulu – blogoji ragana iš Vakarų. Žalių miltų pasta išsitepusi veidą, užsimaukšlinusi suveltų plaukų peruką, bjaurią kepurę ir siaubingą suknelę. Ne visai kaip Posh Spice, kurią įsivaizdavo.
Lulu puikiai žinojo, kad tais metais savo saldainių krepšelyje vietoj šokolado Sara rado razinų. Po šimts, tikriausiai razinų teko visiems.
– Dėl vieno esu tikras, nepamenu, kad raganos dėvėtų juodos odos korsetus, – pasakė jis.
– Ir voratinklines pėdkelnes? – Ji pakrutino antakį. Lulu labai patiko pėdkelnės.
– Bet sijonas ir aukštakulniai nepakenks.
Tiesa, dauguma raganų nedėvi surauktų, nėriniuotų, juodų mini sijonukų ar batų, kurie vadinasi iškrušk mane, su sidabro grandinėmis aplink kulkšnis. Visa tai Lulu pasirinko tam, kad sužavėtų vyruką, kuris dabar jos visiškai nebedomino, tačiau jos apranga patraukė akį seno pažįstamo, su kuriuo ji ilgokai nesimatė. Koks keistas tas pasaulis.
– Grįžkime prie reikalo. Aš pastebėjau tave ir tada tu man nusišypsojai.
Taip, tikrai. Plačia, draugiška šypsena, sakančia neklausk manęs, ką aš galvoju.
– Na, taip, nusišypsojau.
– Tavo šypsena nuostabi. Maloni ir nesuvaržyta.
Jo balsas skambėjo nuoširdžiai, o akys spindėjo – Lulu negalėjo apsakyti kaip. Meiliai? Gal ir taip. Čezas visada turėjo mielų, švelnių, išskirtinių charakterio bruožų, kuriuos kiti vaikai stengėsi užgniaužti. Lulu – kartais irgi.
– Kai išvydau žavią šypseną ir supratau, kad ji skirta man, pamaniau, kad ir tu pajutai tą patį.
– Ką pajutau?
Kaip tik dabar ji jautėsi apsvaigusi nuo žodžių, kurių tikrai niekada nesitikėjo išgirsti iš Čezo.
Jis pakėlė ranką ir palietė ilgą, raudonai nupurkštą, blizgančią jos plaukų sruogą, švelniai patrynė ir pasuko tarp savo pirštų.
– Trauką.
