blogiausias metas.
Zafikas šaltai šyptelėjo.
– Priešingai, dabar pats geriausias metas, Rašidai.
– Kas, jei jie kreipsis kitur?
– Nesikreips.
– Bet kaip tu gali būti toks tikras? Iš kur žinai? Iš kur visada žinai, kaip dera elgtis? – jiedu ėjo arklidžių link, brolis pavydžiai dėbčiojo į jį. – Norėčiau būti toks neperprantamas, kaip tu. Tu niekada neparodai jausmų.
Išgirdęs piktą žirgo žvengimą Zafikas tikslingai pasuko neramumų kryptimi.
– To nepasakysi apie mano žirgą, kuris, regis, jausmus rodo vos progai pasitaikius.
– Visi arklidėse jo bijo.
Zafikas stebėjo, kaip jo arklininkas į kiemą atvedė pusiau laukinį elegantišką eržilą. Pamatęs, kaip žirgo ausys piktai susiglaudžia, jis atsiduso.
– Panašu, kad Batalui, kaip ir man, reikia pertraukos, – nieko nelaukęs jis priėjo prie ristūno, o brolis saugiu atstumu atsekė iš paskos.
– Ar kada dėl ko nors jaudiniesi? – leptelėjo Rašidas, nes šito paklausti ketino jau ištisas dienas. – Ar kada jauteisi, kaip aš?
Zafikas susimąstė, lūpose nušvito niūri šypsena. Galėjo papasakoti broliui, kad jo vaikystė labiau priminė griežtą karinę stovyklą, diegiančią atsakomybės ir pareigos jausmą.
– Pasitikėjimas ateina su patirtimi, o jos aš turėjau pakankamai, – šitaip šykščiai atsakęs jis toliau stebėjo, kaip Batalas kanopomis daužo žemę, jo šnervės buvo išsiplėtusios. – Paleiskit jį, – prakaituojantys arklininkai atšoko į šalis, Zafikas uždėjo rankas ant gyvulio kaklo ir eržilas sudrebėjęs nurimo.
– Žirgai ir moterys… – susižavėjęs Rašidas šypsojosi. – Kaip tau tai pavyksta?
Zafikas nepaisė jo klausimo, tik sportiškai užšoko ant žirgo nugaros.
– Grįšiu po penkių dienų. Ir, Rašidai… – suspaudęs vadeles nuramino nerimstantį eržilą, – … tai tavo galimybė ir pačiam įgyti patirties. Neeikvok jos. Ir pasistenk nepradėti karo.
Nespėjus broliui paprieštarauti Zafikas leido virpančiam ir nekantraujančiam eržilui šauti į priekį, pro pravirus rūmų vartus nėrė tiesiai į dykumą, nė nesistengdamas valdyti žirgo. Šis dusyk piktai šoktelėjo, bet šeimininkas balne nė nepajudėjo, tad eržilas nurimo tarsi būtų prisiminęs, kad jojikas jam išties prilygsta.
– Tu visai kaip ir aš nekantrauji dingti iš miesto, – sumurmėjo Zafikas mėgaudamasis dėl staigaus greičio užplūdusia adrenalino banga.
Priešaky atsivėrė dykuma, atvira erdvė išvadavo nuo nesibaigiančių valdžios reikalų, nuo atsakomybės rūpintis jaunesniais broliais ir seserimis, kuriems augant tai darėsi vis sudėtingiau. Jis buvo jų globėjas, tad jautėsi už juos atsakingas lygiai taip pat, kaip ir už savo šalį.
Po vienuolikos sunkių atsakomybės ir pareigos metų jis buvo pasirengęs viską palikti ir pasinerti į kartą per metus sau leidžiamą vienatvę, kurią taip brangino.
Jokių problemų. Jokio spaudimo.
Tik dykuma ir jis pats.
Pasiklydusi.
Karštis, troškulys, smėlis, karštis, troškulys, smėlis…
Argi ji jau neturėtų būtų atvykusi? Joja ištisas valandas, o viskas aplinkui atrodo lygiai taip pat.
Kas ją buvo apsėdęs, kad patikėjo, jog ras kelią?
Burna išdžiūvo labiau nei dykuma, galvoje tvinksėjo, gėlė akis.
Apkvaitusi Bela prisimerkė nuo akinančios dykumos saulės ir įsižiūrėjo į mirguliuojantį karštį, regis, judinantį visą peizažą. Dabar jai labiausiai reikia oazės su vėsiu vandeniu ir palmėmis, kurių pavėsyje galėtų pasislėpti. Bet aplinkui nebuvo nieko, tik smėlis, karštis ir su kiekviena minute augantis deginantis troškulys.
Jos burna buvo tokia sausa, kad mergina mielai išgertų net ir žolelių arbatos.
Ji liovėsi valdžiusi žirgą ir tik nežymiai jautė, kad jis vis dar tikslingai žingsniuoja.
– Atsiprašau, – suvaitojo ji pasilenkusi į priekį ir panardinusi veidą į kumelės karčius. – Dėl savęs aš nesijaudinu, bet man labai gaila, kad taip su tavimi pasielgiau. Kodėl tu neturi navigacijos prietaisų? Liaukis eiti. Nėra prasmės. Turime pasiduoti.
Žirgas paniekinamai prunkštelėjo ir ėjo toliau. Bela buvo per silpna ir išsekusi, kad tam priešintųsi.
Ji mirs.
Jos kūną užpustys smėlis, po daugelio amžių jį atras archeologai.
Nors buvo apkvaitusi ir siaubingai ištroškusi, mintyse iškilo būsimos laikraščių antraštės: Blogoji Bela Balfor dingsta iš „Prieglobsčio“ dykumoje.
Gal jie pamanys, kad ji nusiskandino žolelių arbatoje.
O gal jiems nė nerūpės.
Ji tyliai suaimanavo ir norėjo dar kažką pasakyti žirgui, bet jos burna išdžiūvo taip, kad kalbėti darėsi sunku. Galvą nepakeliamai skaudėjo – atrodė, kad kažkas puola ją kirviu, vaizdas akyse ėmė plaukti.
Prieš nukrisdama nuo žirgo dar spėjo pamatyti iš auksinio spindesio išnyrantį blogą linkintį juodą šešėlį.
Mirtis, – pamanė ji ir be sąmonės susmuko ant smėlio.
ANTRAS SKYRIUS
Zafikas šoko nuo žirgo ir tyliai burbtelėjo jam nurodymą. Eržilas kaipmat sustojo išdidžiai pakėlęs galvą.
Atpažinus kumelę, Zafiko nuostaba virto įtūžiu.
– Amira… – švelniai kalbindamas jis priėjo prie savo mylimiausios kumelės, ištiesė ranką ir negailestingai užgniaužė viduje verdantį pyktį. – Ką čia veiki? – žirgas leido jam paimti vadeles, kuriomis jis tuoj pririšo kumelę prie savo eržilo.
Vėliau, – pažadėjo sau šaltai. – Vėliau kažkam teks už tai sumokėti. O dabar jam reikia susitvarkyti su šia mergina.
Ji buvo tokia nepanaši į arkliavagį, kad jam beliko tik nusistebėti.
Vos dirstelėjęs į plonyčius medvilninius jos drabužius jis suprato, kad ji nė nenutuokia, kaip išgyventi žiaurioje dykumoje, ir suspaudęs lūpas pasilenkė prie nejudraus kūno.
Netoliese smėlyje voliojosi rausva kepuraitė, bet daugiau, regis, niekas jos nesaugojo nuo deginančios saulės kaitros.
Zafiko lūpa iš paniekos užsirietė. Po visų grasinimų ir įspėjimų, štai ką jie atsiuntė
