jis pakilo pajutęs poreikį nuo jos atsitraukti. Susivaldyti. – Turiu patikrinti, kaip laikosi gyvuliai.
Daugiau niekas nė pirštu nepalies jo žirgų, tai jis pažadėjo sau piktai žirgliodamas palapinės išėjimo link.
– Palauk… – tylus jos karkimas jį sustabdė. – Kas tu?
Zafikas ciniškai šyptelėjo.
Iki šiol jo dar niekas nėra to paklausęs. Jis mąsliai nužvelgė jos šviesius plaukus ir blyškią odą. Visai gali būti, kad ši nenuovoki, naivi moteris, maniusi, kad gali pavogti brangiausią jo gyvulį nesučiupta, iš tiesų nė nenutuokia, kas jis.
Ir jam tai puikiai tinka.
Jo buvimo vieta – paslaptis. Ir jis nenorėjo to keisti, ypač dabar, kai privalėjo galvoti apie Amiros saugumą.
– Aš tavo priešas, – sumurkė jis mirtinai švelniu balsu ir pakėlė palapinės duris. – O tu dar pasigailėsi, kad pavogei mano žirgą.
Viskas iš auksinės virto balta.
Gal ji numirė ir pateko į dangų?
Bela keliskart sumirksėjo ir susiprato žvelgianti į drobę. Ji palapinėje. Čia karšta. Dusinamai karšta, kaip iki raudonumo įkaitintoje orkaitėje uždarytomis durimis. Galvoje tvinksėjo, burna buvo sausa kaip popierius, ir ji nė nenutuokė, ką čia veikia. Atmintyje sužibo fragmentai – stiprus vyriškas balsas, liepiantis gerti, tvirtos, ryžtingos rankos ją nurengia…
Ją nurengia?
Supratusi, kad mūvi tik apatinius, ji jau rengėsi surasti ką nors, kuo galėtų prisidengti, bet palapinės durys prasivėrė ir vidun įžengė vyras. Buvo nuogas iki liemens, jo raumeningi bronziniai pečiai žvilgėjo vandeniu, lyg jis būtų ką tik paniręs į baseiną. Jo kūną dengė tik aplink lieknus klubus apjuostas rankšluostis.
Trumpą akimirką ji pamanė, kad jai vaidenasi, nes jis buvo nederamai, neįmanomai gražus.
– Gerai, gal tikrai miriau ir patekau į dangų, – pašaipiai karktelėjo Bela, bet jos gelbėtojas nė nešyptelėjo. Juodos lyg rašalas jo akys arogantiškai ją vertindamos nužvelgė su neslepiama panieka.
– Keistai suvoki dangų. O gal tiesiog nesupranti, kiek košės prisivirei.
– Tokia košė, kaip tu, man patinka… – nors silpna ir apkvaitusi, Bela nužvelgė galingą jo kūną ir susijuokė. – Turi suprasti ironiją – šitiek laiko praleidau vakarėliuose, tikėdamasi sutikti pribloškiamos išvaizdos vyrą, ir štai jis išdygsta priešais mano akis dykumoje, – dykuma.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
