lūpos.
Negalėdamas atplėšti akių nuo putlių lūpų Zafikas pajuto, kaip viduje sprogsta pavojingas karštis. Vyras žiūrėjo į jos veidą ir akimirkai pamiršo viską, išskyrus moterį glėbyje. O tada jos vokai lėtai pakilo ir jis pasijuto žvelgiąs į mėlyniausias kada nors matytas akis. Jos priminė jam vasaros dangų, žydrus Arabijos jūros vandenis, Al Rafido turguose parduodamų šilkų mėlį. Bet, nors ryškios, tos akys buvo bereikšmės, apkvaitusios, o pro pražiotas lūpas pasigirdo šnabždesys – kažkas nesuprantamo, kažkas apie žolelių arbatą – o tada vokai vėl nusileido ir mergina daugiau nepratarė nė žodžio.
Suvokęs, kad vis dar spokso į jos veidą, Zafikas pajuto užplūstant pyktį.
Koks jis vyras?
Ta mergina be sąmonės.
Ji vos gyva, o jis geidžia jos taip, kaip ji – be abejonės – geidžia vandens.
Dehidratacija, – pamanė jis, mergina nešinas grįžo prie savo eržilo ir išėmė buteliuką iš balno kišenės. Ne pirmą kartą mato tokį vaizdą.
– Gerk, – griežtai įsakė jis, bet ji neparodė jokio ženklo, kad galėtų paklusti jo nurodymui.
Susimąstęs, kuo gi nusipelnė šios sąmonę praradusios naštos, kai turėtų mėgautis vienatve, Zafikas pašlakstė vandens ant merginos lūpų ir su niūriu pasitenkinimu stebėjo, kaip ji apsilaižo jas liežuviu. Na, ji bent jau ne lavonas.
Jis norėjo, kad ji išgyventų, nes tada galės atsakyti už tai, kad bandė pavogti jo žirgą. Jai teks atsakyti už savo nusikaltimą.
Kad ji išgyventų, jam reikia paslėpti ją nuo saulės ir atvėsinti. Vienintelė vieta, kur tai įmanoma, yra jo paties stovykla.
Zafikas pasidavė, permetė jos vangų kūną per savo žirgą ir prilaikydamas ją užsilipo pats. Prisitraukęs nejudrų kūną prie galingo savojo, kojomis suspaudė eržilo šonus ir paragino jį pirmyn, per petį dirstelėjęs patikrinti kumelės.
Mažiau nei per dvidešimt minučių jie pasiekė atokios jo stovyklos prieglobstį – dvidešimt minučių, per kurias jis baisiausiai piktinosi savimi dėl to, kad pasiduoda be sąmonės gulinčios moters kerams.
Elegantiškai nušokęs nuo žirgo Zafikas sukando dantis ir dar kartą paėmė ją į glėbį.
Gal reikėjo ją palikti dykumoje.
Nedidelėje oazėje paleidęs žirgus ieškoti pavėsio ir vandens, vis dar neatsigavusią merginą jis nunešė į savo palapinę – visą tą laiką stengėsi kvėpuoti pro burną, kad nekvėptų svaiginamo jos plaukų aromato. Švelniai ją paguldęs ant lovą atstojančio kilimėlio susiraukė, nes ji gulėjo nejudėdama.
Draskomas nerimo ir nevilties Zafikas palinko į priekį ir pirštais palytėjo jos kaktą. Pajutęs sausą, deginantį karštį suprato, kad tučtuojau jos neatvėsinęs užsikraus ant pečių dar didesnę naštą.
– Nežinau, kas tu, bet akivaizdu, kad grožio turi daugiau nei proto, – urgztelėjo jis ir kitoje palapinės pusėje susirado dubenį drungno vandens ir skudurėlį.
Štai tau ir savaitė ramybės, vienatvės ir apmąstymų.
Zafikas panardino skepetaitę vandenin ir ja suvilgė jos veidą ir kaklą. Žinodamas, kad mergina atsigaus tik atvėsusi ir gavusi pakankamai vandens, jis nenoriai atsegė jos ilgarankovės palaidinės sagas. Nuvilkęs ją sudrėkino lieknas rankas, stengdamasis nežiūrėti į dailią nėriniuotą liemenėlę – dabar tik ji teskyrė jį nuo jos nuogumo. Suvilgęs jos rankas ir kūną leido vandens lašeliams vėsinti perkaitusią odą.
Jei taip ir toliau, jam ir pačiam netrukus prireiks vėsaus vandens – jau iš tiesų nerimą ėmė kelti tai, kaip mergina jį veikia. Skubiai ir šaltai tarsi gydytojas nutraukė baltas medvilnines jos kelnes nuo klubų ir kojų.
– Atifai? – ji sumurmėjo vyro vardą ir Zafikas tučtuojau susiraukė, susimąstęs, ar su ja dykumoje buvo dar kažkas.
Žinoma. Ji privalėjo turėti bendrininką. Juk viena moteris tikrai negalėjo įgyvendinti savo plano – pavogti jo žirgą, ar ne?
Susimąstęs, kur dingo įprastas jo minčių aiškumas, Zafikas įmetė skepetą atgal į dubenį ir nekantriai nužvelgė nuraudusius jos skruostus, bet šįsyk ta nekantra buvo skirta pačiam sau. Kada jis liovėsi logiškai mąstyti?
Iš susirūpinimo ir nekantraudamas gauti žinių, vyras pasodino ją ir prispaudė prie lūpų puodelį vandens.
– Gerk, – įsakė, ir nors ji vis dar buvo užsimerkusi, klusniai pravėrė lūpas ir gurkštelėjo. – Dar, – jis vėl paragino ją atsigerti, tada švelniai paguldė ant pagalvės ir dar kartą sudrėkino.
Palapinės pavėsyje, atvėsinta vandens, ji pamažu ėmė atsigauti.
Tik nusprendęs, kad ji pasirengusi kalbėti, Zafikas dar kartą ją pasodino ir paklausė jam ramybės neduodančio klausimo.
– Kas buvo su tavimi? – jis kalbėjo šiurkščiai – šiurkščiau nei ketino – bet ji neatsiliepė. Stengdamasis nekreipti dėmesio į tai, kokia švelni jo rankoms buvo jos oda, Zafikas pamėgino dar kartą. – Ar buvai viena?
Ji pakėlė į jį akis – jų mėlis išties buvo skirtas vyrams iš proto vesti.
– Žirgas… – karktelėjo ji ir Zafikas pajuto įsitempiant pečius.
– Žinau apie žirgą. O žmonės?
Ji apsilaižė apatinę lūpą, lėtai, tarsi kalbėjimas būtų sudėtingiausias dalykas pasaulyje.
– Ar žirgui viskas gerai?
Leisgyvė guli jo glėbyje ir klausinėja apie žirgą?
Zafiką tai taip sutrikdė, jog jam prireikė akimirkos suvokti, kad jai iš tiesų turėtų rūpėti gyvūno gerovė.
– Jai viskas gerai, nors tikrai ne tavo dėka. Iš to pasipelnyti tau neteks.
– Pasipelnyti?
– Yra daug klausimų, į kuriuos man atsakysi laikui bėgant, bet pirmiausia papasakok apie Atifą. Kas jis?
Ji vėl užsimerkė, bet jis spėjo pamatyti akyse sužibusias ašaras ir neviltį.
– Prašau, neversk manęs grįžti.
– Kur grįžti? – Zafikas buvo įpratęs tučtuojau gauti atsakymus į visus savo klausimus, tad šitoks informacijos traukimas iš jos jam pasirodė be galo varginantis.
Koks vyras patikės moteriai žirgo vagystę?
O gal ji kažką suviliojo, kad pasiektų savo tikslą?
Suerzintas savo paties minčių jis dar kartą prispaudė puodelį jai prie lūpų. Gerdama ji suėmė jo riešą ranka ir deginantis prisilietimas taip jį pribloškė, kad vyras vos neišmetė puodelio.
– Kaip tau tai pavyko be pagalbos? Su tavimi
