le>Prologas
Per visus dvidešimt metų ledi Merė Binham nebuvo mačiusi tokio puikaus vyro – ji ištiesė ranką gelbėtojui, kad šis padėtų įlipti į laivą. Gal Vaskas Ramiresas ir piratas, bet jo vyriška jėga palietė kiekvieną merginos ląstelę. O jei ir ne, veriančios žydros akys, tokios pat spalvos kaip atogrąžų vandenys, skalaujantys povandenines uolas, kurias – sklandė gandai – jis pažinojo kaip savo penkis pirštus, palietė tokias jos kūno vietas, apie kurias ji nė nenumanė. Tokias, kurių dabar nepaneigsi.
Merei šmėkštelėjo, kad jei ketintų nualpti, dabar tinkamiausias laikas. Bet nealpo. Tiesą sakant, ji visada labiau vertino veiklą nei silpnumą ir neleisdavo savo keliams nė virptelėti.
Moterimis, kurios tik plepa ir kaip jos teta kas dvi minutes prašo uostomosios druskos, Merė nesižavėjo. Sabalo juodumo blakstienomis įrėmintos akys nuoširdžiai susidomėjusios nužvelgė kiekvieną jos kūno colį ir merginai užgniaužė kvapą. Kai žvilgsnis sugrįžo prie veido, Merė suprato, kad jam patiko tai, ką regėjo. Vyras pirštu švelniai perbraukė jos dilbį ir ji pajuto glamonę toje gilioje naujai atrastoje vietoje.
Žiūrėdama į bronzinius egzotiško veido bruožus suprato, kad turėtų bijoti pataikiusi nuo vilko ant meškos.
Tik nebijojo.
Net kai vyro žvilgsnis sustojo ties pašėlusiai mušančiu pulsu ant kaklo po pieno baltumo oda. Ar dar žemiau, kur kiklikas veržė krūtis. Net susidomėjimas, kaip susijaudinusi kilnojasi jos krūtinė, baimės nepažadino, nors bijoti reikėjo jau to, ką jai darė.
Merės dėdė, vyskupas, paskelbtų jį velnio įrankiu. Vyru, pasiruošusiu palydėti nieko nenutuokiančias moteris į nuodėmę, bet, keista, ji dar niekuomet taip netroško nusidėti. Tokia mintis pakuteno, ir mergina smarkiai įkvėpė pyktelėjusi, kad vos susipažinus tas piratas prikaustė dėmesį.
Argi ne visi piratai vienodi?
Merė dėbtelėjo į akiplėšiškai klaidžiojantį nykštį.
– Tuojau pat mane paleiskite, – pasakė tokiu tonu, kad ginčytis tapo beprasmiška.
Ramireso šypseną sudarė devynios dalys žavesio ir viena įžūlumo, jis lėtai, labai lėtai, liovėsi glamonėjęs.
– Kaip pageidaujate, – sukuždėjo pasilenkęs prie rankos ir pirštu braukdamas per trapias melsvas venas.
Ledi Merė sunkiai nurijo seiles, nes išgirdusi kalbant angliškai su akcentu tarsi pajuto aksomines pirštinaites ant ir taip jautrios odos.
– Reikalauju nedelsiant grąžinti mane dėdei.
Vaskas gėrėjosi drąsa. Vos dvidešimtmetė mergaičiukė gali kiek norėdama varstyti akimis, vyras užuodė jos baimę, kaip gali tik visose jūrose šimtus reidų rengęs veteranas.
Vienas Dievas žino, kas jai nutiko per tas dvi dienas, kol buvo Chuano del Toro ir jo banditų valioje. Bet kažkas kuždėjo, kad šita išpaikinta anglų panelė sugeba savimi pasirūpinti.
O už nekaltas mergaites vergų turguje mokama gerokai daugiau.
– Kaip pageidaujate, – jis vėl sukuždėjo.
Merė prisimerkė netikėdama, kad taip lengvai pasidavė.
– Pažįstate mano dėdę? Žinote, kas esu?
Vaskas nusišypsojo.
– Jūs – ledi Merė Binham. Vyskupas įgaliojo mane jus… išgelbėti.
Pirmą kartą per dvi dienas Merė pamatė, kad artėja košmaro, prasidėjusio beveik prieš keturiasdešimt aštuonias valandas, kai ją pagrobė prieplaukoje, pabaiga, ir mergina vos nesukniubo ant lentų vyrui po kojomis. Girdėjo, kaip pagrobėjai kalba apie vergų turgų ir mirtinai bijojo.
Deja, gerai išauklėtos panelės nekrenta po pirato, kad ir dėdės pasamdyto, kojomis.
– Dėkoju, – ji mandagiai tarė. – Labiausiai už tai, kad taip greitai atsiliepėte. Chuano del Toro vyrai nežino, kaip elgtis su moterimis.
– Dar nedėkokite, ledi Binham. Iki Plimuto daug mylių, kelio pabaigoje ir mano vyrams labiau rūpės ne tai, kad esate ledi, o tai, kad moteris.
Merė išdidžiai pakėlė antakius, tikėdamasi taip nuslopinti netikėtą širdies šuolį.
– O jūs leidžiate savo įgulai taip nuodėmingai elgtis?
Vaskas nusiviepė pačia žaviausia šypsena, tamsūs susivėlę plaukai sustiprino šėtonišką portretą.
– Savo įgulai? Žinoma, ne, ledi Binham. Bet kapitonas tikrai gali mėgautis tam tikromis privilegijomis…
Stela Mils uždarė dokumentą darbalaukyje ir sugrįžo iš nutrūktgalviško septyniolikto amžiaus į dabartį.
Gali iki pamišimo skaityti pernai be pastangų išsiliejusius žodžius, kurie per naktį ją padarė įžymybe, tačiau faktas nesikeičia – su viena knyga rašytoja netapsi.
Su viena knyga nepadarysi karjeros.
Koks skirtumas, kelios leidyklos aukcione varžėsi dėl Malonumų medžiotojo, nesvarbu, į kelis bestselerių sąrašus ji pakliuvo ar kiek gerbėjų laiškų gavo nei kiek lėšų konkuruojančios kino bendrovės siūlė už teisę filmuoti.
Ir visai nesvarbu, kad Vaskas Ramiresas sukėlė sumaištį meilės romanų pasaulyje.
Skaitytojai reikalauja daugiau.
Kaip ir leidėjai.
Stela spoksojo į tuščiame lape mirksintį žymeklį. Jau beveik metus į jį žiūri.
O Dieve.
– Man pavyko sublizgėti tik kartą, – sudejavo galvą padėjusi ant klaviatūros.
Liūdesio pokylį nutraukė beldimas į duris, Stela pakėlė akis. Ekrane švietė beprasmiško raidžių kratinio linijos. Dar bilstelėjo. Stela nusišiepė: matyt, nelemta parašyti daugiau nieko, tik kažkokias nesuprantamas vapaliones.
Vėl kažkas pabeldė, šį kartą stipriau – reikalavo dėmesio.
– Ateinu, – ji riktelėjo, padariusi tai, ką darė visus metus, – viską ištrynusi.
Nuskubėjusi prie durų jau siekė rankenos, kai sutrinksėjo ketvirtą kartą.
– Gerai jau gerai, pristabdykite arklius, – tarė ji ir pravėrė duris.
Ją pasitiko veriančios mėlynos akys, tokios pat spalvos kaip šiltas atogrąžų vanduo, srovenantis tarp rifų, kuriuos jis pažinojo kaip savo penkis pirštus. Stela sumirksėjo:
– Rikai?
– Stela, – sukuždėjo vyras ir pasilenkęs pabučiavo jai į vieną skruostą, tada į kitą, o paskui įkvėpė pažįstamo kokosų aromato.
Stela užsimerkė: kaip ir kaskart, kai šalia būdavo Rikardas Grenvilis, jūrų vėjo ir sūraus okeano kvapas pažadino pojūčius. Kai atsimerkė, Rikas pasislinko ir Stelos akys nukrypo į mamą jam už peties. Šios akys buvo paraudusios, ji kramtė apatinę lūpą.
Mama
