sumirksėjo. Tėvas?
Per motinos petį pažvelgė į paniurusį Riko veidą.
– Rikai? – paklausė ieškodama vyro akyse kažko – bet ko, kas ištrauktų iš bedugnės, virš kurios jautėsi pakibusi.
Rikas pažvelgė į moterį, kurią pažinojo beveik visus trisdešimt metų, ir liūdnai papurtė galvą:
– Užjaučiu.
Pirmas skyrius
Po pusės metų.
Žymeklis tebemirksėjo iš to paties tuščio lapo. Stelai atrodė, kad jis jau ne mirkčioja, o šaiposi.
Žodžių nėra. Nėra istorijos.
Veikėjai galvoje neprabyla. Veiksmas nesisuka tarsi kino juosta. Dialogų nuotrupos nesiveržia užrašomos.
Ta pati įgrisusi tyla.
O dabar dar ir gedulas dėl mirties.
Tuojau pasirodys Diana.
Kaip ir tikėjosi, į duris pabeldė – tai geriausia draugė. Paprastai pašokdavo jos pasitikti, bet šiandien – ne. Tiesą sakant, akimirką galvojo durų nė neatidaryti.
Šiandien Diana čia atėjo ne kaip draugė.
Stela prižadėjusi pirmą skyrių.
– Žinau, kad esi, neversk įsilaužti.
Balsas duslus, bet ryžtingas, Stela, pasidavusi likimui, paliko darbo vietą lango nišoje su nuostabiu šimto aštuoniasdešimties laipsnių vaizdu į gruoblėtą Kornvalio pakrantę ir pasuko prie durų. Įkvėpė norėdama nusiraminti ir atrakinusi atlapojo duris.
Diana ištiesė rankas.
– Brangioji, – tyliai tarė ir griebė Stelą į triuškinamą glėbį. – Kaip laikaisi? Taip dėl tavęs jaudinausi.
Stela ištirpo seseriškame apsikabinime – staiga taip apsidžiaugė pamačiusi draugę, kad net akys sudilgsėjo nuo priplūdusių ašarų. Jos pažinojo viena kitą keletą metų, susitiko universitete, po laidotuvių Diana skambino beveik kasdien, o atvažiavo jau dešimtą kartą.
– Prastokai, – įsikniaubusi Dianai į petį prisipažino Stela.
– Suprantama, – ramindama Diana glostė draugei nugarą. – Juk mirė tėtis – tai neišvengiama.
Diana tėvų neteko tuoj po to, kai užsimezgė jųdviejų draugystė, todėl Stela žinojo, kaip artima bičiulė išgyveno širdgėlą.
– Nebenoriu taip jaustis.
Diana tvirčiau apkabino.
– Ir nebesijausi. Galų gale praeis. O dabar turi daryti tai, kas būtina. Manau, pradėkime nuo puikios taurės raudonojo.
Diana ištiesė butelį vyno Shiraz. Nupirko alkoholio parduotuvėje Penzanse, pakeliui į vėjuotą kotedžą ant kalvos. Kai puritoniškasis Stelos sužadėtinis Nuoboda Deilas nepajėgė susitaikyti su Malonumų medžiotojo atnešta sėkme ir pasipustė padus, jos draugė čia įsikūrė ilgam. Žinoma, Stela tvirtino apsigyvenusi šioje vietoje, kad pasakojimų apie piratus turtinga pakrantė pažadintų jos mūzą, bet Diana netikėjo – juk knygos nė ženklo.
Stela žvilgtelėjo į laikrodį ir pirmą kartą per dieną nusijuokė. Dvi po pietų.
– Ankstoka, ar ne?
Diana tik numojo.
– Saulė virš rėjos – ar ne taip sako tavo jūreiviai? Be to, lapkritį jau būtų beveik tamsu.
Nelaukdama atsakymo Diana įtempė į vidų lagaminą ant ratukų ir keturių colių aukštakulniais apauta koja paspyrė duris. Nusimetė prigludusį odinį paltą ir nusivyniojo nuo kaklo Louis Vuitton šaliką – viską padarė nepaleisdama butelio. Vilkėjo tamsiai pilkas kelnes ir švelnų rožinį kašmyro megztuką, kuris prie tamsių garbanų spindėjo lyg perlas.
Diana – tikra londonietė.
Stela pažvelgė į savo drapanas ir pasijuto tikra apsileidėlė. Pilki marškinėliai, kava nulaistytas džemperis ir pūkuotos šlepetės. Netvarką paryškino bjauriai karanti rytą bet kaip surišta uodegėlė. Stela – labai atsiskyrėliška rašytoja.
Tai būtų gana romantiška, jei per pastaruosius pusantrų metų būtų nors ką parašiusi.
– Sėsk, – pirštu parodė Diana ir pasuko prie spintelės, kurioje buvo laikomos taurės, – ne sykį čia gėrė, todėl žinojo.
Stela sudribo ant raudonos odinės sofos – bent jausis ne tokia maža. Diana buvo šešių pėdų stambių kaulų gundanti amazonė, svajonių moteris. O štai ji vos pora centimetrų praaugusi penkias pėdas, vidutiniška ir apvali.
– Imk, – tarė Diana, įbruko jai į ranką sklidiną taurę vyno, sudaužė savo taurę su Stelos ir įsitaisė krėsle priešais. – Kad pasijustum geriau, – pasakė ir gerokai gurkštelėjo.
– Už tai išgersiu, – sutiko Stela, bet paragavo gerokai atsargiau.
Įsmeigė akis į vyno gelmes – taip lengviau nei žiūrėti į draugę.
– Neturi to pirmo skyriaus, ar ne? – ilgai tylėjusi paklausė Diana.
Stela pažvelgė į draugę pro taurės kraštą.
– Ne, – sumurmėjo. – Atsiprašau.
Diana linktelėjo:
– Nieko tokio.
Stela papurtė galvą ir išliejo viską, kas slėgė nuo tada, kai prieš pusantrų metų prasidėjo kūrybinė krizė.
– O kas, jei manyje buvo tik viena knyga?
Ta baimė apėmė pabaigus pirmą knygą. Deilo pabėgimas nerimą tik sustiprino. O tėčio mirtis sucementavo.
Vaskas Ramiresas reikalavo būti aprašomas. Jis tiesiai iš Stelos galvos iššoko ant lapo su visa padaužiška didybe. Jis buvo džiaugsmas, o jo istorija – lengvai gauta dovana.
O dabar?
Skaitytojai reikalauja dar vieno pirato, bet Stela jo neturi.
Diana numojo į tokį klausimą ranka.
– Ne viena.
– O jei viena?
Stela dar nebuvo skaitytojų atstumta, todėl vien mintis apie tai kėlė siaubą.
O kas, jei Džojai, jos redaktorei, būtų nepatikę? Jei ji būtų pasijuokusi?
Lyg ant svajonių sparnų skriejo… nuo šešiaženklės sumos aukcione už sutartį dėl New York Times
