knygą.
Pirmoji ją perskaitė. Pirmoji suprato, kokia ji stipri, iškaulijo leidimą parodyti viršininkui, kuris ieškojo kaip tik to, ką parašė Stela, – turiningo istorinio romano. Būdama Londono leidyklos redaktoriaus padėjėja Diana neabejojo, kad tai tikra bomba – Stela labai nustebo, kai tučtuojau gavo draugės išpranašautą pasiūlymą.
Ji nusišypsojo Dianai tikėdamasi, kad iš išorės neatrodo tokia beviltiška, kokia jaučiasi.
– Jei grįši į Londoną tuščiomis rankomis, tave atleis?
Praėjo beveik metai po galutinio termino, todėl, norėdama susigrąžinti nepaklusnią žvaigždę, Džoja griebėsi sunkiosios artilerijos: žinodama, kaip gerai Stela sutaria su Diana, pasiuntė šią padaryti, kas tik įmanoma, ir išpešti antrą knygą.
Diana papurtė galvą.
– Ne. Apie tai šiandien nekalbėsime. Šiandien baisiausiai prisigersime, o apie knygą šnektelėsime rytoj. Sutarta?
Stela pajuto, kaip atsileidžia įsitempę pečių raumenys, ir nusišypsojo.
– Sutarta.
Po poros valandų prasidėjusi audra kiek paankstino vakarą. Vėjas ūžė aplinkui namą, brazdino langines, o abi moterys nesijaudindamos įsitaisė prie jaukaus židinio. Jau pradėjo antrą butelį vyno ir beveik baigė didžiulį paką traškučių, todėl isteriškai kvatojo prisimindamos dienas universitete.
Smarkiai subildėjus durims abi krūptelėjo ir prapliupo juokais dėl tokios komiksams būdingos reakcijos.
– Po velnių, – susigriebė už krūtinės Diana. – Man, ko gero, širdies smūgis.
Stela nusikvatojo ir svirduliuodama pakilo.
– Neįmanoma. Juk raudonasis vynas sveika širdžiai.
– Ne, tik ne tokiais kiekiais, – atsakė Diana ir Stela vėl susverdėjusi pasuko prie durų.
– Palauk, kur eini? – burbėjo ropšdamasi Diana.
Stela susiraukė:
– Durų atidaryti.
– O kas, jei ten dvigalvė pabaisa iš viržynės? – Net apgirtusi ir juokdamasi Diana matė, kaip į didžiulį langą už Stelos stalo pila lietus. – Lauke būtent tai, kas vadinama tamsia ir audringa naktimi, mieloji.
Stela žagtelėjo.
– Na, kažin ar ji belstųsi, bet aš mandagiai nubaidysiu šalin ir priminsiu, kad Bodminas kiek šiauriau.
Diana vos nepakvaišo, ir Stela vis dar juokdamasi atidarė duris.
Vaskui Ramiresui. Tikram.
Iš namelio sklindanti šviesa užliejo bronzines skruostikaulių ir smakro linijas, švelniai prigludo prie jo lūpų ir paryškino mėlynas akis – tokią spalvą pamatysi tik turistams skirtuose lankstinukuose. Ilgoki plaukai – nutrūktgalviškos paauglystės palikimas – šlapiomis sruogomis krito apie veidą, lietaus lašai spindėjo ant nuostabių sabalo juodumo blakstienų.
Tikras piratas.
– Rikai? – Stelai užgniaužė kvapą, kaip ir visada, kai jis per daug prisiartindavo, trūko deguonies.
Pilkąją smegenų materiją perskrodė neklusnus prisiminimas, kaip beveik prieš dešimtmetį šis vyras vos jos nepabučiavo.
Rikas nusišypsojo susiraukusiai Stelai.
– Kas per pasisveikinimas? – paerzino ir tradiciškai pakštelėjo į abu skruostus.
Jį apgaubė kokosų kvapas. Kasmet per gimtadienį Natanas veždavo Stelai kokosų kvapo kūno produktų ir mergina juos ištikimai naudojo. Akivaizdu, kad tebenaudoja.
Stela užsimerkė ir paskendusi jūros ir druskos aromate laukė, kol angelai užgiedos aleliuja. Jis toks tobulas, kad turi būti siųstas dangaus.
Rikui atsitraukus Stela sumirksėjo.
– Ar kas negerai? – paklausė.
Širdis smarkiau suplakė ne dėl tų įprastų gundančių trijų dienų šerelių ir ne dėl trumpo lūpų prisilietimo, o dėl paskutinio jo apsilankymo.
Rikas šiaip sau neužsuka.
Kai pastarąjį kartą niūriu kaip Šiaurės jūra žiemą veidu neperspėjęs išdygo ant slenksčio, žinios buvo prastos.
– Ar mamai..
Rikas prispaudė jai prie lūpų pirštą – nutildė.
– Lindai viskas gerai. Visi sveiki.
Pajutusi palengvėjimą mergina vos nesusmuko jam į glėbį. Lūpos tikrai pasidavė. Rikas nusišypsojo, ištiesė rankas, nusišypsojo ir Stela, ir vėjui ūžiant aplinkui ir tyškant lietaus lašams atrodė, kai jie vėl vaikai, stovi Persefonės pirmagalyje, o audra gena juos į uostą.
– Tai… jokios pabaisos iš viržynės? – pertraukė svajones Diana.
Rikas pažvelgė Stelai per petį tiesiai į nuostabios lyg ir matytos brunetės akis. Ši spoksojo nuoširdžiai susižavėjusi ir Rikas kreivai šyptelėjo.
Dieve, myliu moteris.
Ypač tokias: besijuokiančias, mėgstančias pasilinksminti, dievinančias flirtą ir draugiją be įsipareigojimų.
– Mieloji, tau galiu būti, kas tik panorėsi, – pažadėjo, tada atsitraukęs nuo durų staktos prasispraudė pro Stelą ir ištiesė ranką. – Labas. Aš – Rikas. Regis, jau buvome susitikę?
Diana nusišypsojo ir paspaudė ranką.
– Taip. Kai buvai atvažiavęs į laidotuves, – priminė ji. – Aš – Diana.
– Ak, taip, teisybė, – kiek pagalvojęs tarė Rikas. Tada buvo taip sukrėstas, nepajėgė patikėti, bet kaip įmanydamas palaikė Stelą su Linda, todėl kitų beveik nepastebėjo. – Dirbi Stelos leidėjui?
Diana šyptelėjo, akys sublizgo – įsižeidė, kad Rikui ji iškrito iš atminties.
– Ne iš karto prisiminei.
Stela stebėjo, kaip be pastangų flirtuoja geriausia jos draugė ir Rikas, kad ir kas jis būtų. Senas šeimos draugas? Velionio tėčio verslo partneris? Beveik brolis?
Kodėl ji taip negali? Vienintelis vyras, su kuriuo jaukiai, iš tikrųjų jaukiai pasijuto, buvo išgalvotas piratas. Palyginti su tuo, net draugystė su Deilu buvo vos drungna.
Į sprandą šliūkštelėjo lietaus šuoras, Stela atsipeikėjo ir suvokė neuždariusi durų. Papurtė galvą dėl tokio išsiblaškymo.
– Kam skolingos už šį malonumą? – paklausė, kai užtrenkusi duris audrai priėjo prie porelės vidury kambario.
Rikas
