taurės.
Rikas kurį laiką ją stebėjo, paskui nukreipė akis į Stelą. Ši žiūrėjo užvertusi galvą, ir vyro krūtinę užliejo noras ją apglėbti.
– Kaip laikaisi, Stela? – tyliai paklausė.
Natano Milso mirtį Rikas išgyveno gal net skaudžiau nei savo tėvo. Natanas buvo jo sergėtojas ir patarėjas nuo tada, kai Entonis Grenvilis žuvo baro peštynėse ir paliko Riką vos septynerių. Natanas atstojo jam tėvą, pažabojo karštą Riko aroganciją, ir dabar šis kasdien vis kitaip patirdavo jo netektį.
Galėjo tik numanyti, kaip išgyveno Stela.
Mergina gūžtelėjo pajutusi bendrą neviltį, sustiprinusią jųdviejų ryšį. Paskendo švytinčių akių gelmėje sužibusioje užuojautoje. Kartais nelengva susieti impulsyvų išdykusį paauglį iš vaikystės prisiminimų su sunkiai triūsiančiu, atsakingu, jautriu vyru, kuris dabar stovi priešais.
– Širstu, – sušnabždėjo ji.
Tiesa ta, kad įstojusi į universitetą ir pradėjusi dirbti Stela su tėvu retai matėsi.
Susitikdavo per Kalėdas, paštu atkeliaudavo vienintelė tobula kriauklė, tėvo rasta kažkokiame krante, – ją pamačiusi Stela nusišypsodavo, kartkartėmis gaudavo laišką su nuotrauka, kurioje tėvas ir Rikas nusifotografavę su kokiu nors neįtikėtinu daiktu iš jūros dugno. Bet žinant, kad jis ten, dirba mėgstamą darbą, vaikosi paaugliškų svajonių apie nugrimzdusius galionus, Stelos pasaulis tvirtai laikėsi.
O dabar tėčio neliko, ir viskas pasikeitė.
– Suprantu, – tarė jis ir apkabinęs ją per pečius priglaudė prie krūtinės. – Ir man nelengva.
Pyko ir jis. Kai šalia neliko žmogaus, kuris vienintelis gerai suprato, kam to reikia, net ir darbas nebebuvo mielas. Nepakenčiama, kad atsisukęs ko nors pasakyti Natanui šio neberasdavo. Rikui trūko išmintingo Natano žodžio ir tik jam būdingo humoro prie pietų stalo.
Rikas užsimerkė, taip pat aštriai tebejautė praradimo skausmą, bet mėgavosi artumu. Patiko, kaip Stela prisiglaudė. Kaip puikiai draugės galva tilpo jam po smakru ir kad jo krūtinė kaip tik patogiame aukštyje jos skruostui padėti, ir kad ji kaip visada kvepia kokosais.
Nesibaigiančiuose vaikystės žaidimuose apie paskendusius lobius Rikas būdavo piratas, o ji – undinė. Politiškai nelabai korektiška šiomis dienomis, bet nesuskaičiuojamas valandas taip juodu linksmindamiesi užmezgė ryšį, kurį Rikas jautė iki šiol.
Suprantama, paauglystėje žaidimai kartais būdavo dviprasmiški, ir nors juodu niekuomet per daug neįsitraukė, vis tiek tapo artimi. Šitaip ją laikydamas Rikas prisiminė, kokie artimi.
– Gerai jau, liaukitės, – paerzino Diana ir įbruko Rikui į rankas taurę raudonojo vyno. – Šį vakarą jokio sentimentalumo. Tokia taisyklė. Valgyk, gerk ir būk linksmas.
Rikas prisivertė atsitraukti, buvo dėkingas, kad Diana yra čia ir sugrąžino į dabartį. Po Natano mirties daug galvojo apie Stelą. Dažniau nei paprastai.
Ir ne visos mintys buvo tyros.
Rikas pakėlė taurę.
– Geras planas, – pagyrė ir susidaužė su merginomis.
Stela parodė prie židinio sustatytus fotelius. Nusimetęs tamsiai mėlyną vilnonį paltą Rikas liko su gerokai aptrintais džinsais, prigludusiais visose reikiamose vietose, ir pynių raštais išpuoštu megztiniu aukšta apykakle.
Net nebūdamas laive tarsi priklausė jūrai.
Atsirėmusi į pagalvėles Diana jį nešališkai apžiūrinėjo, bet tai nebuvo lengva, nes apgirtusi be perstojo kikeno. Per taurės kraštą kreipėsi:
– Tu kažkoks pažįstamas, – sumurmėjo.
Stelai nepatiko spėlionės draugės akyse. Šį atkaklų žvilgsnį jau pažinojo, todėl nenorėjo leisti Dianai įsijausti.
– Taip, juk buvote susitikę per laidotuves, – tikėjosi nukreipti draugės mintis, kurios po kelių vyno taurių per daug įsismagino.
Diana prisimerkė:
– Ne, – papurtė galvą. – Mane apėmė nuojauta, kad pažįstu tave dar geriau.
Net per laidotuves – kostiumuotas ir nusiblizginęs – Rikas jai pasirodė pažįstamas, bet dabar buvo tikras jūrų vilkas ir tikrai kažką priminė. Gal dėl akių? O gal dėl plaukų?
Rikas sukikeno:
– Gal esu panašus į garsų tavo dėdę Kirilą?
Gurkštelėjusi vyno Diana nusikvatojo, o Stelą suėmė pavydas. Draugė juokėsi skambiai kaip Tinkerbelė, mojanti burtų lazdele. Neabejojo, kad jai bandant pakartoti triuką vynas plūstelėtų pro nosį.
Diana pagrasė pirštu.
– Geras bandymas, bet tu nepanašus į jokį dėdę Kirilą. – Mergina prisimerkė ir rodomuoju pirštu tris kartus bakstelėjo į nosies kraštą. – Nesijaudink, prisiminsiu. Man tik reikia… – dirstelėjo į beveik tuščią vyno taurę, – šiek tiek laiko.
Rikas atidavė pagarbą.
– Nekantriai laukiu galutinės išvados.
Diana linktelėjo.
– Ir turėtum.
Rikas pažvelgė į Stelą – ši tylėdama stebėjo sceną. Židinio šviesoje šviesios sruogelės atrodė auksinės ir jis vėl prisiminė vaikystės žaidimus, kai ji būdavo undinė, dainomis viliojanti laivą į uolas. Daugybę kartų juodu nardė tarp rifų, ilgi Stelos plaukai driekdavosi iš paskos visai kaip undinių iš senųjų mitų.
– Tai… – užsitęsus tylai pradėjo jis, – ar gavai?
Stela susiraukė:
– Ką gavau?
– Savo pusę.
– Kokią savo pusę?
Rikas kreivai šyptelėjo:
– Žemėlapio.
Stela papurtė galvą.
– Apie ką, po galais, šneki?
Rikas suraukė antakius kaip ji ir padėjo tuščią taurę ant stalelio.
– Turėjai gauti savaitės pradžioje. Prieš šimtą metų išsiunčiau.
Diana išpūtė akis.
– Turbūt gavo. Tik nekreipia dėmesio į laiškus.
Stela nuraudo dėl draugės įžvalgumo, Diana nužingsniavo į prieškambarį. Nepraplėšti vokai nebetilpo ant tvirto aštuoniolikto amžiaus ąžuolinio stalelio ir Stela pajuto, kaip užšilo skruostai. Ji vengė bet kokių išorinio pasaulio bandymų
