mano turtas, o turtu aš moku naudotis. Niekam neatskleisk smulkmenų. Ir interviu duok tik man sutikus.
– Jokių problemų.
Savo praeitį ji buvo įgrūdusi į stalčių ir užrakinusi jau kelerius metus. Nuo minties, kad kiti stengsis iškapstyti purvą, ją pykino, o ir žodžiai negelbėjo.
– Jie bus atkaklūs. Juk tu mergina, atleidusi savo motiną.
– Atleidau savo vadybininkę. Tai, kad ji buvo mano mama, nieko nereiškia. – Bet tikriausiai turėtų šį tą reikšti. Juk neturėjo būti taip paprasta atsikratyti mamos, tiesa?
– Žmonėms liguistai rūpi tai, kad pati sužlugdei savo gyvenimą.
– Ačiū. – Skausmui sukilus vėl stengėsi jį nuslopinti.
– Na, tai ką veikei pastaruosius kelerius metus?
Teilorė stebėjo, kaip bitė sukinėjasi aplink gėlę ir atsargiai nutupia ant trapių žiedlapių.
– Stengiausi neišsišokti.
Išgirdęs ją išsisukinėjant jis prisimerkė.
– Tik žiūrėk, kad staiga neišsišoktum ir nepakenktum mano filmui.
– Neišsišoksiu. – Ji perkėlė svorį ant kitos kojos, kad mažiau maustų pėdas. Jau buvo pamiršusi, kaip nepatogu su aukštakulniais. Bet skausmas bent jau atitraukė mintis nuo gurgiančio pilvo. – Atsipalaiduok. Jei tavo filmą ir lydės koks skandalas, jis tikrai nebus susijęs su manimi.
– Tai pirmas tavo pasirodymas viešumoje po to, kai pradingai. – Jo balsas buvo griežtas. – Visi laukia, kol suklysi, juk žinai tai, tiesa?
– Tada spėju, kad jiems bus labai nuobodu.
– Negerk.
– Ar todėl įspraudei mane į šią suknelę? Kad negalėčiau nueiti į tualetą?
– Suknelė pabrėžia tavo kūno linijas, o jis – vienas iš tavo privalumų.
Nuolatinis badavimas juk turi duoti rezultatų.
– O aš vyliausi, kad tau reikia mano vaidybos įgūdžių. – Kartėlis įsiskverbė į jos balsą ir jis prisimerkė.
– Taip ir yra, bet nesu naivus ir žinau, kad išvaizda padeda. Svarbiausia filmas, Karmaikl. Neatsakinėk į klausimus apie praeitį. Tu – Mona Liza. Tiesiog mįslingai šypsokis.
– Galiu pasakyti, kad Mona įsprausta į tokią suknelę nieku gyvu nebūtų šypsojusis. Jei ją būtų privertę vilkėti tai, ką vilkiu aš, ją būtų vadinę Aimanuojančia Liza. O kadangi jau išsiaiškinome pagrindines taisykles, nukreipk mane pragaran.
– Palauk. Neatsakei į mano klausimą… – Jis sučiupo ją už rankos. – Ką gi veikei pastaruosius dvejus metus? Ėmei ir pradingai. Buvai reabilitacijoje ar dar kur?
Reabilitacijoje.
Aišku, kad visi taip manė. Niekam nė netoptelėjo, kad ji pradingo dėl kitko.
– Atsiprašau, – sumurmėjo Teilorė, ištraukdama ranką jam iš saujos. – Man draudžiama kalbėti apie praeitį. Tavo taisyklės.
– Tu graži moteris. Tikrai netrūks vyrų, susidomėjusių ne tavimi, bet galimybe užsidirbti pardavus istoriją. Tau jau teko susimauti.
Skausmas buvo toks stiprus, lyg jis būtų jai trenkęs.
– Buvau jauna. Patikli. Nebesu tokia. O kalbant apie vyrus… – Teilorė sugebėjo atsainiai gūžtelėti pečiais. – Galiu patikinti, kad nėra tokio patrauklaus vyro, kuris mane sugundytų.
Lukas Koretis išmaukė dar vieną šampano taurę, kad numalšintų nuobodulį, kylantį dėl pernelyg gražaus elgesio.
Per pastarąsias dvidešimt keturias valandas jis pirmąkart gyvenime vairavo laikydamasis greičio apribojimo, atsisakė septynių kvietimų į vakarėlius ir atsigulė prieš aušrą. Tai, kad buvo ne vienas, nieko nereiškė. Išoriniam pasauliui jis elgėsi nepriekaištingai. Užsimojus žaibiškai užsitarnauti gerą reputaciją tetrūko tik pabučiuoti kūdikį, bet net jis nebuvo pasiruošęs nusmukti iki tokio veidmainystės lygio vien tam, kad padarytų įspūdį direktorių tarybai, nusprendusiai, kad dėl savo gyvenimo būdo jis nėra tinkamas valdyti dar vieną šeimos verslo padalinį. Regis, sumanumas versle nieko vertas, – įsiutęs pamanė jis ir panoro šampaną išmainyti į viskį.
O dabar padėtį dar pablogino tai, kad turėjo išsėdėti pusbrolio vestuvėse.
Ar jis vienintelis nepakentė vestuvių? Tos nesąmoningos laimingos pabaigos, kuri, kaip visi žinojo, tebuvo iliuzija. O gal haliucinacija? Lukas nežinojo ir nė neketino sužinoti. Pasitaikius pirmai progai jis maus iš čia, pageidautina, su ta tamsiaplauke pamerge, kurią pastebėjo vos įėjęs.
– Lukai! Visur tavęs ieškojau. Kur buvai?
Nespėjus sureaguoti Luką apglėbė minkšta krūtinė ir dusinantis kvepalų debesis. Kitu atveju jis būtų pamanęs, kad tokia mirtis nebloga, bet dabar pajuto, kaip ima gręžiotis žmonės, kurie netrukus pradės smerkti. Jis suirzo dėl tokių minčių.
– Kur buvau? Vengiau tavęs, Pene.
– Aš Poršija.
– Rimtai? Nieko keisto, kad neprisimenu.
Ji sukikeno.
– Tu tikras pasiutėlis.
– Žmonės taip sako. – Lukas padėjo tuščią taurę ir stengėsi sugalvoti, kas dar be sekso arba alkoholio gali numalšinti stresą.
Poršija nuleido blakstienas.
– Dėl praėjusios nakties…
Supratęs, kad tuoj išaiškės vienintelis jo nusižengimas, Lukas ištraukė gėrimą jai iš rankos ir pakeitė jį apelsinų sultimis.
– Praėjusios nakties? Nesuprantu, apie ką kalbi. Praėjusią naktį užmigau su knyga rankose.
Ji prunkštelėjo.
– Na, mano puslapius tikrai pavartei. Niekada to nepamiršiu. Nejau galėčiau? – Įsmeigusi akis jam į lūpas ji pasilenkė arčiau. – Buvai nuostabus. Dar niekada nepatyriau nieko panašaus. Tu genijus.
– Taip ir sakau tarybai, – nutęsė Lukas. – Deja, mano nuomonė, regis, nesvarbi. Kažkodėl jiems atrodo, kad veikla miegamajame sumenkina mano protinius gebėjimus, taigi dabar turiu įrodyti galįs neatsisegti kelnių.
– Galime tiesiog išeiti iš vestuvių.
– Man patinka vestuvės, o ir pusbrolį aš myliu, – nė nemirktelėjęs ištarė Lukas. – Tikrai neišeisiu, kol jis nesusituoks… nesusituoks… – Po velnių, kuo ji vardu?
– Tau patinka vestuvės? Rimtai?
– Vestuvės
