taip pat?
– Manyčiau, kad tai ambicingas tikslas tokios reputacijos žmogui.
– Tiesą sakant, omenyje turėjau ne seną praeitį. Praėjusią naktį. – Jo šypsenoje nebuvo nė kruopelės atgailos. – Be to, ne tau smerkti, ar ne, Teilore Karmaikl? Tavo praeitis tokia pat purvina kaip manoji.
Jam paminėjus jos vardą Teilorę supykino.
– Žinai, kas aš.
– Be abejo. Mačiau tave pusnuogę. – Jo akys pavojingai žvilgėjo. – Tame filme apie paauglę bėglę. Dieve, buvai seksuali.
Kodėl jis paminėjo būtent tą filmą? Ji suvaidino daugiau nei dvidešimtyje juostų, bet jis paminėjo tą, kurioje ji nusifilmavo atsidūrusi dugne.
Staiga ją išmušė karščio banga.
– Tai buvo seniai.
– Bet tavo kojos vis dar neįtikėtinos… – Luko balsas buvo tarytum švelnus seksualus murkimas, o akys nukrypo jai į krūtis. – Kaip ir kitos tavo kūno dalys. Pamenu, kaip pavydėjau režisieriui – kuo jis vardu? Rafaelis. Tas laimingas šunsnukis matydavo tave ir filmavimo aikštelėje, ir už jos ribų.
Teilorei rodėsi, lyg ją kas smaugtų.
– Nenoriu apie jį kalbėtis.
– Kodėl? Metei jį, o jis pardavė istoriją apie tave žiniasklaidai? – Lukas atsainiai gūžtelėjo pečiais. – Kam tai rūpi?
Jai rūpėjo.
Ir vis dar rūpi.
Tai neišvengiama. Vos tik ji sutiko vaidinti filme, pasipylė žinutės. Kaip ir anksčiau. Kad ir kiek kartų ji pasikeisdavo numerį, jis vis tiek sugebėdavo ją susirasti. Devynerius metus jo grasinimai buvo Teilorės gyvenimo dalis. Kartais Rafaelis nurimdavo, bet vėl pasirodydavo, kai tik ji pradėdavo viltis, kad jam pagaliau nusibodo ją kankinti.
Suknelė dusino ją tarsi smauglys auką. Teilorė nepajėgė įkvėpti. Apimta nevilties pamėgino pakeisti pokalbio temą.
– Na, tai kaip atrodo toji nesena praeitis? Šviesiaplaukė? Tamsiaplaukė? Verčiau pasakyk jai, kad laikytųsi nuo manęs atokiai. Nesu nusiteikusi bendrauti su pikta pavydžia moterimi.
– Aš taip pat. Kaip manai, kodėl čia slepiuosi? – Jis perdėtai sudrebėjo ir pakėlė akis į žalią labirinto sieną. – Tikiuosi, Korečių taryba teritorijoje neįtaisė apsaugos kamerų. Turiu elgtis gražiai.
Nors buvo įsitempusi, ji pajuto norą nusišypsoti.
– Vadini tai gražiu elgesiu?
– Iš paskutiniųjų tvardausi ir tai mane žudo. Ypač šią akimirką. – Jo akys, akivaizdžiai susidomėjusios, nužvelgė jos lūpas. – Galiu nusiristi. Arba pasiristi. Su tavimi. Kartu. Ak, kokia įdomi mintis.
Teilorė pajuto, kaip širdis ima sparčiau plakti.
Jos akys nenoromis taip pat nukrypo į jo lūpas. Tvirtas, geidulingas ir labai vyriškas. Neabejojo, kad Lukas Koretis – įgudęs bučiuoklis. Jei gandai teisingi, jis turėjo daug praktikos.
Pasibaisėjusi savo minčių ji nusuko galvą ir per žingsnį atsitraukė.
– Ši mintis manęs nė kiek nedomina. Paliksiu tave slėptis. Tikiuosi, praeitis tavęs neras.
– Aš taip pat. Vargu ar matei ją įeidama.
– Nieko nemačiau. Kaip ji atrodo?
– Apimta nevilties?
Ji užgniaužė juoką.
– Praleidai su ja naktį?
– Savaime suprantama, ne visą. – Jis taip pasibaisėjo tokia mintimi, kad šįsyk ji vis dėlto nusijuokė.
– Ar esi kada nors su moterimi praleidęs visą naktį?
– Cristo, ne! Mano mantra: kol aušra mus išskirs. Iki šiol ilgiausi mano santykiai truko šešias valandas, ir joms einant į pabaigą jau nuobodžiavau. O tu?
Buvo nesmagu prisiminti, kiek kartų ji manė, kad vyras į ją žiūri rimtai, bet paskui sužinojo, kad jam terūpi parduoti ją žiniasklaidai. Teilorė sunkiai pasiekė nepriklausomybę.
– Nemėgstu romantiškų santykių.
Jis sudejavo.
– Nereikėjo taip sakyti.
– Kodėl?
– Nes dėl to tapai tobula moterimi. – Tos seksualios lūpos kryptelėjo ir žavingai nusišypsojo. – Tik nesakyk, kad mėgsti seksą ir greitus automobilius, antraip man galas.
Stojo tyla. Nors juodu stovėjo mirguliuojančiame labirinto pavėsyje, bet kaitra buvo troški ir slegianti.
Jų žvilgsniai susitiko ir užsibuvo.
Jis palenkė galvą arčiau jos.
Staiga pasigirdo balsai.
Pasibaisėjusi, kiek nedaug trūko iki bučinio, ji žvilgtelėjo į jį ir išvydo, kaip Lukas juokiasi.
Teilorė blaškėsi tarp juoko ir sumišimo. Jai mažiausiai reikėjo būti užkluptai su Luku Korečiu. Niekas nepatikėtų, kad tai tik nekaltas susitikimas.
– Liaukis panikavusi, angelo mia, aš tave išgelbėsiu. – Pridėjęs pirštą prie lūpų Lukas paėmė ją už rankos ir privertė kartu bėgti į labirinto gilumą. – Esu pabėgimų ekspertas. Niekas nemoka mikliau pabėgti nuo moterų nei aš.
– Ką tu darai? Nenoriu, kad mane užkluptų bėgančią su tavimi. Ir netempk manęs – suknelė nepatogi.
Teilorė timptelėjo ranką, bet jis laikė labai tvirtai. Juodu pasuko už kampo ir ji aiktelėjo – ten, pavėsingoje laukymėje, buvo dailus fontanas, o prie jo – atkimštas šampano butelis.
– Deja, taurių nėra. – Išdykėliškai ir seksualiai šypsodamasis jis paleido jos ranką ir paėmė butelį. – Turėsime maukti iš kakliuko.
Apimta silpnumo ir palengvėjimo, kad jų nepastebėjo, Teilorė negalėdama patikėti papurtė galvą ir pažvelgė į jį.
– Kaip tu?..
– Kaip jį čia atnešiau? – Jis atsainiai kilstelėjo plačius pečius. – Atnešiau jį čia tamsos priedangoje nelaimės atvejui. O tai tikra nelaimė. Sprendžiant iš ankstesnės išraiškos tau jo reikia labiau nei man. O aš visada nusiteikęs padėti bėdon pakliuvusiam kolegai nuodėmingajam. Sėskis. Patogiai įsitaisyk. Panardink kojas į vėsų vandenį.
Teilorė ilgesingai pažvelgė į fontaną.
– Norėčiau. Tokios nepatogios suknelės man dar neteko vilkėti. Deja, su ja net nepasėdėsi.
– Tai
