aukcione, skirtame paremti vaikų Kalėdas. Grožis, kiek ji žino, slypi žiūrinčiojo akyse, ir jos šeima tai supranta. Praėjusiais metais Džedas, jos brolis, įtikinėjo sutikęs būsimąją Mis Ameriką. Vis dėlto jo mylimoji – labai miela mergina, kurią dievina visa šeima – labiau primena Mis Pilsberio Spurgą.
Tai gal jie pagalvotų, kad Anė paprasčiausiai persistengė pasakodama, koks gražuolis jos vaikinas. Kad ji, kaip ir jos brolis, beprotiškai įsimylėjusi. Anė neprivalo parsivežti vaikino, atrodančio kaip… kaip…
Dieve mano, kaip… jis.
Jos akys vėl, kaip ir visą vakarą, nukrypo į aukciono programą, atverstą ant stalelio. Praslinko kokios dvi minutės nuo paskutinio godaus žvilgsnio – o tai ilgiausias laiko tarpas per visą vakarą, kai ji bent jau akies neužmetė į viengungį numeris dvidešimt, geraširdį gelbėtoją. Tikrą didvyrį. Visiškai tobulą.
Be to, vaikinas – tikras raumenų kalnas.
Spoksant į nakties mėlynumo akis, Anės širdis krūtinėje žaidė klases. Visai kaip tą akimirką, kai pastebėjo jį – visiškai svetimą žmogų, kurio vardo ji nežinojo, bet veidas ir kūnas priminė paskutinį erotinį sapną.
Skruostikauliai aukšti ir išraiškingi, nosis vanagiška, smakras tarsi iš granito iškaltas. Vienos ausies lezgelyje blizgėjo mažutis auksinis auskaras. Lūpos gundomai šypsojosi, atrodo, joks tikras vyras negali taip šypsotis ir kartu išlikti toks velniškai vyriškas. Vešlių rašalo juodumo plaukų – ilgų, šilkinių, surištų į uodegėlę – blizgesys ir neišmatuojamos mėlynos akys turėjo būti Photoshop programos kūrinys.
Koks skirtumas? Tokio nelaimėsi. Jokių šansų. Tik ne po tokios praėjusio vaikino sėkmės.
Staiga Anė užsimanė dingti iš čia, kad nematytų, kuri jį laimės. Tai nereiškia, kad nenorėtų jo pamatyti gyvo, nes, jei atvirai, net ir nuotrauka sujaudino. Joks vyras tikrovėje negali būti toks gražus.
Anei nespėjus pajudėti, Tara mostelėjo į sceną, kur žiūrovų palaikymo maldaute maldavo pranešėjas, ruošiantis auditoriją paskutinei vakaro akimirkai. Didžiajam finalui. Viengungiui numeris dvidešimt.
– Šitas aukcionas – geriausia proga, o šitas vaikinas – paskutinė viltis. Nepražiopsok.
– Geriau eikime. – Anė atsirėmė į stalelį ketindama keltis. – Nieko neišeis.
– Juk pinigai tam ir reikalingi, kad išleistum. Abi žinome, kad kaip tik į šį paskutinį vaikiną visą vakarą smailinai akis.
Negi ji tikrai tokia nuspėjama? Gal tik Tarai – pirmai draugei, kurią susirado prieš penkerius metus persikrausčiusi į Čikagą. Antra vertus, namiškiai visuomet patardavo nelošti pokerio, nes Anė demonstruojanti jausmus panašiai kaip kitos – papuošalus: begėdiškai.
– Ar pastebėjai, kaip ištuštėjo salė? – Tara pasilenkė arčiau norėdama įtikinti ne tik ramiu tonu, bet ir žodžiais. – Pusė moterų pakilo ir išėjo po paskutinio vaikino, tarptautinio verslininko, pasirodymo.
Anė pastebėjo, bet nesuprato kodėl.
– Vis tiek nesuprantu, – burbtelėjo ji.
Prieš dešimt minučių, kai už neįtikėtiną sumą – dvidešimt penkis tūkstančius dolerių – buvo parduotas viengungis numeris devyniolika, pirkėjos akimirksniu ėmė tirpti. Tarsi brangakmeniais pasidabinusios moterys buvo atėjusios tik dėl šio vyro. Iš salės traukė grupėmis, tuojau ištuštėjo priekiniai staleliai.
Rudakis viengungis buvo gražus. Tačiau, Anės nuomone, paskutiniajam jis nė žvakelės palaikyti nevertas.
– Kertu lažybų, kad visas išgąsdino aukštos kainos, juk tai reiškia, kad paskutinis vaikinas kainuos penkiasdešimt tūkstančių.
– Nemanau. – Tara palinko dar arčiau. – Kilmingosios dingo. Žiūrėk, kas liko… Tik triukšmingos darbininkės, kaip mes.
Anė paskubomis apsižvalgė: atmosfera salėje buvo linksmesnė ir lengvesnė. O gal Tara teisi? Šios panašesnės į merginas, ieškančias, kur nusipirkti du už vieno kainą. Visai ne Dom Perignon tipo, kurios kaip pakvaišusios varžėsi dėl viengungio numeris devyniolika.
Tara raudonu nagu bakstelėjo į seksualiojo viengungio veidą.
– Tu gali jį laimėti, Ane. Tu nusipelnei.
O gal…
– Pažiūrėk į nuotrauką, – energingai kalbėjo Tara, – prisimink, kad geriausia paliekama pabaigai. Ryžkis, arba su tavimi daugiau niekada nebekalbėsiu!
Bet kurią kitą dieną tai būtų labiau palaima nei bausmė, bet Anė buvo per daug susirūpinusi, kad apie tai pagalvotų.
Aukciono vedėjas ėmė skaityti paskutinio viengungio biografiją, moterys salėje nutilo. Anės pulsas visą vakarą vis greitėjo: ji apsimetė besidominti kitais vyrais – pasidrąsindama už keletą net kainą siūlė. Dabar širdis lėkė šuoliais.
Kraujas ošė gyslomis, ji vos kvėpavo ir jautėsi kiek apsvaigusi.
– Tikrai gali sumokėti daugiau nei du su puse tūkstančio. Juk žinai, kad sukrapštytum dar keletą šlamančiųjų, – kuždėjo Tara.
– Tu labai jau greita tuštinti mano sąskaitas, – atkirto Anė.
Kiek aš turiu santaupų?
– Nusiaubk aukų stiklainį žaidimų kambaryje. Vaikai nepasiges dar vienos abėcėlinės dėlionės, juk vis tiek nemėgsta lavinamųjų žaidimų.
– Ša!
Nekantraudama, kad vedėjas ilgai kalba, ji stebėjo judesius už juodos užuolaidos ir troško išvengti nusivylimo, bet dar labiau geidė pamatyti tą vyrą gyvai. Tik sužinoti, ar jis egzistuoja.
– Jei jau kitą mėnesį badausi, pažadu pasidalyti riešutų sviestu ir žele, – pridūrė nutrūktgalviškai šypsodama Tara. – Bet tikiuosi, būsi tokia soti pirkiniu, kad alkio nejausi.
Anė papurtė galvą – tai neįmanoma.
– Čia tik verslo sandoris. Savaitgalis, po kurio šeima nulips man nuo kupros taip ir nesužinojusi apie…
– Šunsnukį Bleiką.
Taigi.
– Nieko asmeniško. Jau išmokau pamoką apie romaniukus su gražiais saldžiai suokiančiais vyrais. Tu žiūri į moterį, visiškai suvaldžiusią savo libido.
Anė neabejojo nė vienu žodeliu. Ji pasitikinti savimi, stipri, rami ir tikrai susidorotų su viskuo.
Bet tada užuolaida pakilo, ir pasirodė juodaplaukis dievas. Net iš toli Anė matė, kokia šelmiška ir dviprasmiška jo išraiška.
Nuotrauka neperteikė jo plačių pečių, aukšto kūno lieknumo. Jis vilkėjo juodą smokingą, kuris tiko puikiai – atrodė, kad pasiūtas tiesiog ant jo.
