ir spindėjo auksu.
Tada pamatė. Ji stovėjo viena.
Šviesiaplaukė. Jauna. Tikrai jauna, o ne tokia apsimetanti. Priėjęs arčiau pamatė, kad ji graži. Labai graži: skaistaus veiduko, amerikiečių mergaičių tipo, makiažas tikriausiai slepia strazdanas.
Nuostabi nebuvo, visai nepanaši į tykančią piraniją, o tai reiškė, kad tikrai gali būti asmenybė.
Gali pavykti. Nebent prasižios ir leptelės ką nors, kaip tos besmegenės kvaišos, kurios ieško mados ir skonio patarimų blizgiuose žurnaluose, viešai džiaustančiuose Holivudo apatinius.
Tačiau Šonas abejojo, ar taip atsitiks. Sprendžiant iš gelsvos šilkinės jos suknelės, paprastos šukuosenos – trumpų, sušukuotų ir ant pakaušio surištų plaukų, – vos keleto papuošalų, ji atrodo gana natūrali.
Tą akimirką mergina pastebėjo jį. Rausvos lūpos prasivėrė, akys – tokios pat spalvos kaip rugiagėlės, augančios Viklou, – išsiplėtė ir įsmigo į jį. Šonas suprato buvęs teisus: mergina jaudinasi. Jokia ji grobuonė, kokią tikėjosi pamatyti.
Labai labai patraukli.
Šonui staiga dingtelėjo, kad idėja rengti tokį aukcioną – ne tokia jau ir bloga.
Antras skyrius
– Labas vakaras, – tyliai pasisveikino Šonas, priėjęs prie merginos, nusipirkusios jį visam vakarui. – Atleisk, kad priverčiau laukti.
– Tu kalbi su akcentu!
Jis tyliai nusijuokė.
– O gal tu – su akcentu?
– O Dieve, kaip nemandagiai pasakiau, ar ne? – Ji ištiesė ranką, smulkutę, ji beveik pradingo Šono delne. – Aš Anė Deivis. O tu…
– Šonas. Šonas Merfis.
– Kaip Bondas, – suvapėjo mergina. – Džeimsas Bondas.
– Ne visai. – Jis nusijuokė. – Aš juk nesakiau Merfis. Šonas Merfis. Be to, Bondas – britas.
– O tu – ne?
– Dieve, ne.
Supratusi, kad jį įžeidė, mergina prikando lūpą.
– Atsiprašau. Man tik patinka seni filmai, o tu kalbėjai kaip Šonas Koneris.
Jos skonis neblogas, bent jau Bondą mėgsta, bet akivaizdžiai neskiria akcentų.
– Koneris – škotas. Net sala kita.
Mergina suglumo, Šonas žinojo, kad negražu ją erzinti, bet nesusilaikė. Trečią dešimtį vos įpusėjusi mergina, tik keleriais metais už jį jaunesnė, tikrai puiki. Ypač kai svarsto, ką čia pasakyti, kad nereikėtų graužti nagų.
– Tai kas tu esi?
– Vyras, kaip man sakė. Airis. Tavo vaikinas.
Ji ištraukė ranką tarsi tik dabar pajutusi, kad Šonas ją tebelaiko, ir pasitrynė smilkinį.
– Nelabai skiriu.
– Aš tave suerzinau, – prisipažino Šonas švelniai nusijuokęs.
– Nemėgstu, kai mane erzina, – perspėjo ji susiraukusi. – Vyresnysis brolis vieną rytą atsibudo su šamu gerklėje, nes po pirmųjų mėnesinių ėmė pravardžiuoti mane Mažąja Mis Amerika. – Jos blyškus veidas išraudo. Ji prisidengė burną ranka, matyt, tik dabar suprato, ką pasakė. – Juk aš to nepasakiau, ar ne?
Šonas nesusilaikė, ėmė nesulaikomai kvatotis.
– Pasakei. Tikrai.
– Vesk mane iš čia.
Jis užstojo kelią nenorėdamas, kad mergina išeitų, – kas minutę ji Šonui patiko vis labiau. Kaip galėjo palaikyti ją paprasčiausiai gražia? Kai merginos akys štai taip sužibėjo, jam kvapą užgniaužė.
– Man labiau patinka kardžuvė. Tik paaiškinau. Ir nors mėgstu sušį, paprastai jūros gėrybes valgau keptas.
– Jei atleisi, aš eisiu ir palįsiu po stalu.
– Ne. Neatleisiu, céadsearc, – sukuždėjo Šonas, imdamas ją už rankos.
Jautė, kokia švelni jos oda, kaip kvepia persikais. Šonas nusišypsojo. Jokio muskuso. Jokių šleikščių gardenijų.
Persikai.
Nenorėdamas paleisti merginos iš akių, nuvedė ją prie šešėlio baro kampe. Nujautė, kad ji ketina sprukti, jei jis visko tinkamai nesutvarkys. Antra vertus, nenumanė, kodėl mergina suploja penkis tūkstančius dolerių už galimybę praleisti vakarą su juo, o paskui pabėga?
– Kaip mane pavadinai?
Nuslydo nuo liežuvio.
– Mieląja, – prisipažino jis.
– Seksistas.
– Jūs… amerikietės… neprivalote nuolat stovėti sargyboje. Čia tik malonus kreipinys.
– Kaip galiu būti mieloji, jei vos susipažinome?
– Ne mano mieloji, – sutiko Šonas. – Bet turėdamas omenyje, kiek kartų norėjau šypsotis, vos tau pravėrus burną, noriu pasakyti: manau, kad tu tikriausiai labai miela, linksma ir geraširdė. – Šonas nusišiepė. – Nepaisant slaptos atakos šamu. – Paleidęs jos švelnią kaip šilkas ranką, jis pridūrė: – Nekantrauju geriau tave pažinti, Ane Deivis.
Jis kalbėjo rimtai. Bet pats nustebo, kad taip pasakė. Šonas paprastai neatsiveria taip greitai. O ši jauna mergina kaipmat jį demaskavo.
Siekdamas jos palankumo jis neflirtavo ir nesistengė sužavėti. Paprasčiausiai kalbėjo atvirai, o taip su moterimis elgiasi retokai. Paprastai sakydavo tai, ką jos nori girdėti, – už tai jam mokėdavo. Viską, išskyrus ne. Tai joms niekuomet nepatinka. Šonas turėjo sąžinės to nesakyti.
– Juk mes ketiname geriau pažinti vienas kitą, ar ne? – paklausė jis. – Papasakok man apie save.
Jis laukė svarstydamas, ką ji atsakys. Saldžiai kvepianti blondinė, stebinti jį nepatikliomis akimis.
– Tas žodis, kurį pasakei… Kokia tai kalba?
– Airių. Kai kurie vadina gėlų kalba.
Ji susiraukė.
– Ar gali kalbėti be akcento?
– Mes dar neįrodėme, kad aš kalbu su akcentu, – burbtelėjo Šonas. Jam kažkodėl patiko erzinti Anę, nors ir rizikavo vieną dieną atsibusti pilna burna žuvies.
Žavu.
