metu sapnuodavau, tai buvo seniai, tuoj po Arielos mirties – mane užgriūdavo siaubingi, žarnas sukantys košmarai, primindami tą dieną, kai leidau jai mirti, tą dieną, kai nesugebėjau jos išgelbėti. Vis tas pats: mes su Paku ir Ariela vaikomės auksinę lapę, staiga mus apgaubia sutemos, netikėtai pasirodo siaubingas drakonas. Aš žinau, kad jis smogs Arielai. Kaskart bandau pribėgti prie jos anksčiau, nei savo žymę paliks nuodingasis drakono geluonis. Man nepavyksta, Ariela pažvelgia į mane vaiskiai mėlynomis akimis, sušnabžda mano vardą, o tada susmunka mano glėbyje ir aš pašoku iš miego.
Paskui išmokau užšaldyti savo jausmus, sugriauti viską, kas daro mane silpną, ir tapau toks pat šaltas iš vidaus, koks atrodžiau iš išorės. Košmarai liovėsi ir aš daugiau niekada nesapnavau.
Iki šios dienos.
Supratau, kad stoviu Tir Na Nogo viduryje, Žiemos karalystės centre, kur kadaise buvo mano namai. Žvelgiau į iki skausmo artimą kraštovaizdį, kurį pažinojau nė kiek ne blogiau nei savo paties veidą, ir mąsčiau, kad čia kažkas ne taip. Dantyti kalnai, kurių viršūnės kilo į dangų ir dingo debesyse, buvo tokie pat. Sniegas ir ledas, dengiantys kiekvieną kvadratinį žemės centimetrą ir niekada nenutirpstantys, taip pat buvo tokie pat.
Tačiau visa kita sunaikinta. Nebebuvo didžiulių plačiai nusidriekusių Tir Na Nogo miškų, dabar čia niekas neaugo, plytėjo tušti laukai. Tai vienur, tai kitur stūksojo vieniši medžiai, tačiau ir jie buvo iš metalo, žvilgantys, iškrypę ir persisukę. Peizažą raižė spygliuotos vielos, riogsojo iki pusės pusnyse paskendę seni surūdiję griozdai. Ten, kur kadaise stovėjo ledo miestas, kur saulėje žėrėjo nepriekaištingi krištolo bokštai, dabar juodi kaminai spjaudė tamsą į apniukusį dangų. Kaltinės geležies dangoraižiai stūksojo nustelbdami viską, žvilgantys, skeletus primenantys jų siluetai smigo į debesis.
Fėjūnai pulkais bastėsi po apniukusias apylinkes, bet tai buvo ne mano giminaičiai iš Žiemos rūmų. Jie – užnuodytosios karalystės geležies fėjūnai: gremlinai ir vabalai – ir geležies riteriai, žmonijos technologijų sukurti padarai. Apsidairęs po savo tėviškę nusipurčiau. Joks normalus fėjūnas negalėtų čia gyventi. Visi mirtume, sudegtume iš vidaus nuo geležimi užteršto oro, kuris tvyrojo aplinkui lyg tirštas rūkas. Jutau, kaip jis svilina man gerklę ir tarsi ugnis apima plaučius. Užsikosėjau, prisidengiau rankove nosį, burną ir nusvirduliavau tolyn, tik kur galėjau eiti, kai visas Tir Na Nogas atrodė taip pat?
– Ar matai? – sušnabždėjo balsas už nugaros ir aš atsisukau. Ten nieko nebuvo, tačiau akies krašteliu pastebėjau kažką žybtelint, vadinasi, kažkas vis dėlto buvo, tik kai pabandžiau sufokusuoti žvilgsnį, vėl pradingo. – Apsidairyk aplinkui. Štai kas būtų nutikę, jeigu Megana nebūtų tapusi Geležies karaliene. Viskas, viskas, ką tu pažinojai, būtų sunaikinta. Geležies fėjūnai ruošėsi sugriauti Niekadaniekada – ir būtų sugriovę, jei ne Megana Čeis. O jai nebūtų pavykę, jeigu tavęs nebūtų buvę šalia.
– Kas tu? – Apsižvalgiau ieškodamas balso savininko, bet būtybė vis pasprukdavo laikydamasi pačiame mano regėjimo lauko pakraštyje. – Kodėl man tai rodai? – Nepamačiau nieko naujo. Kuo puikiausiai žinojau, kas nutiktų, jeigu geležies fėjūnai švęstų pergalę. Vis dėlto net baisiausiuose košmaruose neįsivaizdavau, jog viskas gali būti taip suniokota.
– Todėl, kad turėjai pamatyti, iš tiesų pamatyti savo akimis, kuo viskas galėjo baigtis. – Pajutau, jog būtybė prisiartino, tačiau laikėsi atokiai, nepapuldama į mano regėjimo lauką, ir tai mane siutino. – Be to, tu neįstengei mąstyti blaiviai, Ašai iš Žiemos rūmų. Juk mylėjai tą merginą. Dėl jos būtum padaręs viską, neatsižvelgdamas į susiklosčiusias aplinkybes. – Jis vėl paspruko, šįkart užlindo už manęs, nors aš jau lioviausi bandęs jį pamatyti. – Noriu, kad atidžiai apsidairytum, Mebės sūnau, ir suvoktum savo sprendimo reikšmę. Jeigu Megana Čeis nebūtų išgyvenusi ir tapusi Geležies karaliene, toks šiandien būtų tavo pasaulis.
Deginimas viduje darėsi nebepakeliamas. Kaskart įkvėpus krūtinę raižė it peiliais, ant odos ėmė kilti pūslės. Tai priminė laikus, kai mane buvo sučiupusi Virusė, viena iš Geležies karaliaus leitenančių, ir įsodinusi man į smegenis jautrų metalinį vabalą. Tas vabalas užvaldė mano kūną, pavertė mane Virusės vergu ir privertė kovoti jos pusėje. Nors puikiai suvokiau viską, ką dariau, buvau bejėgis tai sustabdyti. Metalinį svetimkūnį jaučiau smegenyse lyg karštą angliuką, jis liepsnojo ir svilino mane, iš skausmo kone apakau, nors negalėjau to parodyti. Tai buvo blogiausia.
Kritau ant kelių, nors iš visų jėgų tam priešinausi, o mano oda pajuodo, raumenys atšoko nuo kaulų. Skausmas buvo nepakeliamas ir klejodamas dar spėjau pagalvoti: „Įdomu, kodėl nepabundu?“ Aiškiai supratau, kad tai sapnas. Tik kodėl nesugebu iš jo išsilaisvinti?
Staiga aš suvokiau niūrią tiesą. Todėl, kad balsas manęs nepaleidžia. Tai jis laiko mane čia, pririštą prie košmarų pasaulio, nors iš visų jėgų stengiuosi pabusti. Įdomu, ar įmanoma numirti sapne?
– Atleisk, – burbtelėjo balsas, kuris dabar, regis, sklido iš toliau. – Žinau, skausminga, bet noriu, kad tai prisimintum, kai mudu vėl susitiksime. Noriu, jog suprastum, kokią auką turi paaukoti. Dabar dar nesupranti. Tačiau suprasi. Netrukus.
Tada jis paprasčiausiai dingo, o pančiai, laikantys mane šiame vaizdinyje, nukrito. Tyliai sužiopčiojęs išsiplėšiau iš sapno ir grįžau į tikrovę.
Buvo jau labai tamsu, tik skeletiški medžiai, spinduliuojantys švelnia balta šviesa, atrodė nežemiški, paskendę ūkanose. Pakas vis dar sėdėjo už kelių jardų įsitaisęs tarp šakų, už galvos susinėręs rankas, ir kramtė šiaudo galą. Viena koja jis nerūpestingai mataravo ore ir į mane nežiūrėjo; aš seniai buvau išmokęs paslėpti savo skausmą ir tylėti netgi miegodamas. Žiemos rūmuose savo silpnybių niekas nerodo. Pakas nepastebėjo, kad pabudau, tačiau Grimalkinas tupėjo ant šakos gretimame medyje, o žibančios geltonos jo akys buvo nukreiptos į mano pusę.
– Blogą sapną sapnavai?
Jo žodžiai nuskambėjo ne visai kaip klausimas. Gūžtelėjau pečiais.
– Košmaras. Nieko tokio, su kuo negalėčiau susidoroti.
– Tavimi dėtas, nebūčiau toks tikras.
Prisimerkęs griežtai pažvelgiau į jį.
– Tu kažką žinai, – apkaltinau jį, bet Grimalkinas tik nusižiovavo. – Ko man nepasakai?
– Nemanau, kad norėtum tai žinoti, prince. – Grimalkinas atsitūpė ir uodega apsivijo kojas. – Be to, nesu kvailys. Pats žinai, tokių klausimų geriau neužduoti. – Katinas šnirpštelėjo nenuleisdamas nuo manęs nemirksinčių aukso spalvos akių. – Jau sakiau tau, kad tai nelengva užduotis. Pats turėsi rasti atsakymus.
Aš tai žinojau, bet Grimalkino žodžiai skambėjo kažkaip grėsmingai, mane erzino, kad tas sidhių katinas žino daugiau, nei pasako. Nekreipdamas į jį dėmesio nusisukau ir įsispoksojau į medžius. Iš tamsos pasirodė vieniša būtybė, mažulytis žalias fėjūnas su žolės kuokštu, augančiu ant nugaros. Jis sumirksėjo žiūrėdamas į mane, mostelėjo grybo kepure ir vėl dingo pomiškyje.
– O tas aiškiaregys, – vėl kreipiausi į Grimalkiną, mintyse rūpestingai pasižymėdamas vietą, kur pradingo būtybė, kad jos nesumindytume išeidami. – Kur jis gyvena?
Tačiau
